G-6Z6YWBKSCF

Moldova, Sakartvelas, Ukraina – naujasis Vyšegradas tradicinio „Vyšegrado ketverto“ krizės aplinkybėmis

„Nebeatmenamų“ 2020 metų gruodžio 22-ąją Ukrainos atstovas Europos Sąjungoje (ES) bei pasiuntinys Belgijoje Nikolajus Točitskis spaudos konferencijoje nurodė, kad ES „Rytų partnerystės“ programa išlaiko didelį potencialą, o „trio“ Ukraina, Sakartvelas ir Moldova pajėgios joje vaidinti konsoliduojantį vaidmenį.

„Rytų parnersytės“ programa aktyvuota 2009 metais, iš pradinio šešių joje dalyvavusiųjų liko trys čia paminėtos.

Ukrainiečių diplomatas tada apibendrino, jog šios trys šalys ekonomikoje, infrastruktūros projektuose jau nuveikė tiek, kad gali „patraukti“ kitas programos šalis. Dabartinėmis karo aplinkybėmis, atrodytų, būtas sėkmes geriau pamiršti.

Kategoriškai išbalansuotais laikais imperatyviai teigti bet ką paika, vis dėlto atsargiai svarstyti galima – pavyzdžiui apie „Rytų partnerystėje“ dramatiškai likusias tris kaip savotišką „Vyšegrado ketverto“ (V4; Lenkija, Slovakija, Čekija bei Vengrija) egzistencinį papildinį-tęsinį.

Juo labiau, kad dar ikikariniais 2021 metais Ukrainos, Sakartvelo ir Moldovos konsolidacijos įvairovė plika akimi buvo gal ne ypač regima, bet juntama ir pastebima.

Gegužės 17-ąją Kijeve Ukrainos užsienio reikalų ministro Dmytro Kulebos kvietimu eurointegracinių reikalų aptarimo reikalų lankėsi Moldovos laikinasis ministras pirmininkas bei užsienio reikalų ir europinės integracijos ministras Aurelius Ciocoius ir  Sakartvelo užsienio reikalų ministras Davidas Zalkalianis.

Birželio 24-ąją Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos užsienio reikalų ministrai bendroje publikacijoje leidinyje „Euractiv“ nurodė, kad jų šalys tikisi, jog ES asociacijos „trio“ formatas skatins jų šalių bendradarbiavimą su ES saugumo ir gynybos bei ekonominės integracijos su Europa klausimais, nes 2014-ųjų birželio 27 dieną trys šalys žengė ryžtingą žingsnį europietiškos ateities naudai ir pasirašė ES asociacijos sutartį.

Ukrainoje, Sakarvele ir Moldovoje Sutarties nuostatos nuosekliai diegiamos, šalys laikosi prisiimtų įsipareigojimų, nepaisant to, kad susiduria su įvairiais iššūkiais. Publikacijoje „Euractiv“ ministrai teigė norį pasiųsti signalą, kad „Rytų partnerystei“ reikia naujo postūmio, mat jų šalys yra svarbioje kryžkelėje ir tikisi, kad jų partneriai ir draugai Europoje ir toliau bus greta Ukrainos, Sakarvelo, Moldovos eurointegraciniame kelyje.

ES diplomatijos vadovas Josephas Borrellis Briuselyje tą pačią dieną, kai peskelbtas tekstas „Euractiv“, pirmą kartą priėmė Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos užsienio reikalų ministrus kaip kaip ES asociacijos „trio“ atstovus.

Jau šio kovo 3 dieną liepsnojant karui Ukrainoje Kijevas, paskui jį ir Gruzija bei Moldova pasirašė stojimo į ES paraišką. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas beveik iškart pareiškė, jog „trio“ narystė Bendrijoje nėra tas klausimas, kurį dabar derėtų kelti.

Nepaisant kanclerio skepsio, Europos Komisijos (EK) prezidentė Ursula Von Leyen balandžio 8 dieną apsilankė Kijeve ir Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui įteikė stojimo į Bendriją klausimyną, nurodžiusi, jog Kijevo stojimo į ES paraiška bus apsvarstyta ne metų metais kaip įprasta, o per savaites – pasak EK prezidentės, tai unikalus kelias – ir anonsavo milžiniškas investicijas, kurios grįs Ukrainai kelią į ES.

V.Zelenskis savo šalies vardu pažadėjo klausimyną užpildyti per savaitę. Kijevas kaip ir virsta „trio“ lokomotyvu. Tiesa, visa tai – tik pasibaigus karui.

Kalbant apie pinigus, ikikariniais laikais ES „rytų partnerystėje“ dalyvaujančioms šalims surinko 2,3 milijardo eurų su perspektyva koncentruoti dar 17 milijardų projektams, kurių sąrašas patvirtintas dar 2020 metų kovą.

Po to, kai pasaulis Bučoje prikišamai pamatė, ką geba Vladimiro Putino „sakalai“, Moldovos prezidentė Maia Sandu  balandžio 3-ąją paskelbė šalyje gedulą dėl žuvusiųjų Ukrainoje. Be abejo, tik solidarumo želmenys karo lauke, bet gražus simbolinis gestas.

Grįžtant prie pavadinime paminėto ir tekste jau šmėkštelėjusio tradicinio „Vyšegrado ketverto“, nurodytina, jog V4 išgyvena ne geriausius laikus.

Prieš tai priminus, jog keturias vidurio Europos šalis vienijančia organizaciją jų tuometiniai lyderiai (ne bet kokie – Lechas Wałęsa, Václavas Havelas, Józsefas Antallas) įsteigė 1991 metų vasario 15 dieną Vengrijos meiste Vyšegrade koordinuotų integracijos į Europos struktūras pastangų reikalu pačiomis įvairiausiomis –  nuo aukščiausios lygio susitikimų iki nuolat veikiančių ekspertinių analitinių centrų – formomis.

Pradinėje „Vyšegrado grupės“ koncpesijoje skelbta, jog ji bendradarbiaus su kitomis Europos regioninėmis organizacijomis, pavyzdžiui Beniliukso (Belgija, Olandija, Liuksemburgas) grupe ar Skandinavijos valstybes vienijančia Šiaurės šalių taryba. Savo laiku svarstyta Austrijos, prieš tai Slovėnijos narystė V4.

Organizacijos veiklos pobūdis laikui bėgant logiškai kito, nes/juk visos šalys narys realizavo siekį integruotis į euroatlantines struktūras.

O štai dabartiniai „ne geriausi laikai“ žymėti dramatiškų realijų ženklu dėl prokremliškos Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano pozicijos.

Balandžio 4 dieną jau nujausdamas, kad dieną prieš vykusius parlamento rinkimus išloš, V.Orbanas pagrindiniais savo oponentais įvardijo vengrų kilmės milijardierių filantropą, fondo „Atvira visuomenė“ steigėją Georgą Sorosą, Briuselio biurokratus bei Ukrainos prezidentą V.Zelenskį.

Turint galvoje pareiškimo datą, dėl ko, pavyzdžiui, Moldovos prezidentė Maia Sandu  balandžio 3-ąją paskelbė gedulą – išraiškinga.

Kovo viduryje planuotas V4 šalių narių gynybos ministrų susitikimas Budapešte žlugo, nes Čekijos bei Lenkijos ministrai vykti į Vengrijos sostinę tiesiog atsisakė.

Čekija nuo pat karo Ukrainoje pradžios buvo viena svarbiausių Kijevo sąjungininkių – tiekė ir tiekia Ukrainai ginkluotę, skirtingai nuo daugelio kitų ES, NATO narių, aktyviai pasisako už naikintuvų, priešlėktuvinės gynybos sistemų tiekimą Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.

Čekijos ministras pirmininkas Petras Fiala su Lenkijos bei Slovėnijos kolegomis Mateuszu Morawieckiu ir Janezu Janša kovo 15 dieną buvo pirmi Europos lyderiai nuo karo vasario 24-ąją pradžios, su solidarumo vizitu apsilankę Kijeve bei susitikę su V.Zelenskiu, nors  rizikavo patekti po rusų apšaudymu.

Čekijos parlamento žemųjų rūmų pirmininkė Markéta Pekarová Adamová interviu „currentime.tv“ pabrėžė, jog jos šalis priims tiek ukrainiečių pabėgėlių, kiek reikės (jų jau atvyko apie 300 tūkstančių), yra įsitikinusi, jog V.Putiną dera vadinti ne kitaip, o kariniu nusikaltėliu.

Lenkija tapo viena (jei apskritai ne pagrindine) Europos paramos Ukrainai lyderių. Anksčiau unisonu su Vengrija kivirčijusi su Briuseliu, dabar tapo vienu svarbiausių ir humanitarinės, ir bet kokios, įskaitant karinę, paramos Ukrainai siuntimo transporto „hubų“, priėmė apie porą milijonų ukrainiečių, yra principinė Kijevo advokatė europinės integracijos bei sankcijų Maskvai klausimais.

Lenkijos ministras pirmininkas Rusiją tiesiai pavadino totalitarine-fašistine valstybe ir paragino imtis sankcijų griežtinimo iš esmės – uždrausti visų energijos šaltinių importą, konfiskuoti visų rusų verslo oligarchų bei bankų turtą Europoje.

Kovo 25-ąją startavusios EK bei Kanados vyriausybės globali iniciatyva „#StandUpForUkraine“, kurios metu pavyko surinkti 9,1 milijardo eurų ukrainiečių pabėgėliams, balandžio 10-ąją simboliškai finišavo Varšuvoje.

Logiška, kad JAV prezidentas Joe Bidenas turnė Europoje kovo 24-26 dienomis po NATO bei G7 susitikimų susitikimų Briuselyje baigė Varšuvoje, ne Paryžiuje ar Berlyne.

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda interviu televizijai TVN24 kovo 28 dieną sakė, jog jam sunku suprasti V.Orbano poziciją dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą rusų armijos nusikaltimų prieš žmogiškumą, tūkstančių taikių žmonių žūčių, atakų prieš gyvenamuosius rajonus fone. Sunku suprasti ir todėl, kad Vengrijai tokia politika kainuos labai brangiai.

Nors Vengrija neblokavo nė vieno ligšiolinio (buvo penki) ES sankcijų Maskvai paketo, priėmė virš 200 tūkstančių ukrainiečių pabėgėlių, vis dėlto atžgareiviškas, tiesmukiškas Budapešto atsisakymas leisti per savo teritoją tiekti ginklus Ukrainai bei skepsis sankcijomis kaip tokiomis daugeliui taip pat „Vyšegrado grupėje“ atrodo atgrasus.

Vengrija skelbia neremsianti sankcijų prieš rusiškas dujas, naftą bei atominę energetiką, mat tai esanti „raudona linija“, kurios ji neperžengsianti. Vengrijos užsienio reikalų ministras Péteris Szijjártó balandžio 7-ąją lyg niekur nieko pasidžiaugė, kad jo šalis išvakarėse gavo pirmą partiją rusiško kuro Pakšo atominei jėgainei, tiesa, oro transportu, nes dėl karo Ukrainoje gabenti jį geležinkeliu neįmanoma.

Kritinių V4 gyvavaimo tarpsnių (aišku, ne tokio tragiško kaip dabar masto) anksčiau būta.  „Stipri Lenkija ES reiškia ir stiprią V4. Nes Vidurio Europa reiškia svajonę, kuri pagaliau įsikūnijo,“ – taip Lenkijos seime 2013-aisiais pasisakė tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis.

O štai 2014 metų rudenį Marcinas Kędzierskis iš su valdančiosios „Teisė ir teisnumas“ partijos lyderiu Jarosławu Kaczyńskiu siejamo tyrimų centro „Jagiellonian Club“ savo interneto dienoraštyje pažymėjo tokią pastabą: „Vyšegrado ketvertas“ neturi dabarties nei praeities, nes nepripžintas jokiu ES dokumentu.“

Be abejo, ne viskas paprasta ir posovietinėje erdvėje besiformuojančioje V4 versijoje.

Prieš pat karą vasario 21-ąją interneto leidinio „Censor. NET“ vyriausiais redaktorius Yurius Butusovas informavo apie prorusiškame Padniestrės anklave pirmą kartą pagal aliarmą pakeltą apie dviejų tūkstančių rusų karinį kontingentą kaip Maskvos demonstraciją, jog gali grasinti Ukrainos Odesai ir iš Moldovos pusės.

Balandžio 6-ąją Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas neatmetė rusų kariškių Padniestrėje panaudojimo galimybės paremti Rusijos armijos operacijas Ukrainos pietuose, taip pat – kad Padniestrės sostinės Tiraspolio oro uostas gali būti rengiamas priimti Rusijos karinius lėktuvus.

Moldovos prezidentei ,M.Sandu veikiausiai buvo slegiančiai sunku interviu „Radio Europa Liberă“ balandžio 1 dieną viešai pareikšti, jog jos šalis sieks išlaikyti neutralumą bei neskelbs sankcijų Maskvai su visu demokratiniu pasauliu: „Galime ar ne šiandien palikti šalį be gamtinių dujų ir elektros? Ne, negalime, ir savo žmonių, ir 100 tūkstančių ukrainiečių pabėgėlių, tarp kurių 50 tūkstančių vaikų, vardan.“

Vis dėlto nepaisant jos šalies teritorijoje „tiksinčios“ Padniestrės geopolitinės-militarinės bombos prezidentė kovo 17 dieną išdrįso pareikšti, jog Moldova reikalauja Maskvos išvesti savo pajėgas iš Padniestrės bei utilizuoti ten sukauptus sprogmenis.

Pasak buvusio Moldovos viceministro reintegracijos klausimais, politologo Vladislavo Kulminskio, pagrindinis trijų „Rytų partnerystėje“ likusių šalių uždavinys – nelikti vadinamojoje „pilkojoje zonoje“ tarp demokratinio pasaulio ir jau didktatoriškos Rusijos. Tai gali nutikti, jei dėl jų likimo tarsis tik didieji geopolitiniai žaidėjai (ko ypač geidžia Maskva – A.S.).

Ten likus, neliks galimybės pačioms priimti sprendimus dėl savo likimo, kitaip tariant teks gyventi riboto suverenumo (geriausia atveju – A.S.) sąlygomis. Buvimas „pilkojoje zonoje“ irgi reiškia lemtį gyvuoti permanentinio nestabilumo, nuolatinių sukrėtimų grėsmės aplinkybėmis.

Paprastai kalbant, „naujas Vyšegradas“ dabar kaip niekad dramatiškai stovi prieš iššūkį, kaip ištrūkti iš „pilkosios zonos“ statuso. Irgi akivaizdu, jog bandyti kartu ištrūkti paprasčiau.

Arūnas Spraunius

 

Autorius:
Voras.online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

1 Komentaras
Autorius: Voras.online