Naikinti pagal sovietinius receptus: šiuolaikinės dehumanizacijos ypatumai

Priešo dehumanizacija tebėra pagrindinis Kremliaus ginklas konfrontuojant su Ukraina. Tiesa, Rusijos propaganda gali ją panaudoti ir kitose Europos vietose. Paradoksalu, bet ukrainiečių demonizavimas Kremliuje derinamas su pareiškimais apie Rusijos ir Ukrainos draugystę, kuriai Vladimiras Putinas netgi skyrė straipsnį apie istorinę dviejų tautų vienybę.

Kam reikalinga dehumanizacija? Atsakymas slypi paviršiuje – sukurti bauginantį priešo įvaizdį, nes kariuomenėse kaunasi toli gražu ne profesionalūs žudikai, net ir tie, kurie tarnauja ginkluotosiose pajėgose pasirašę sutartį. Dehumanizacija leidžia išgelbėti savo karius nuo abejonių vykdant užsakymą, tai virtualūs „narkomovskije 100 gramų“ – alkoholio porcija, kuri buvo išduodama kariuomenėje Antrojo pasaulinio karo metais.

Ciniškai vertindamas situaciją, pažymėsiu, kad dehumanizacija  Rusijos ir Ukrainos konfrontacijoje su agresoriumi yra tiesiog būtina. Rusai ir ukrainiečiai ne tik šimtmečius gyvena vieni šalia kitų, bet ir dviejų tautų istorija yra susipynusi daugybe mazgų. Daugelis Ukrainos kariuomenės karių kasdieniame gyvenime kalba rusiškai, o ir atsakyti į prieš kelerius metus įvestą karišką pasveikinimą „Šlovė Ukrainai – šlovė didvyriams“  Kremliui būtina asimetriškai.

Priešo dehumanizacija toli gražu nėra šiuolaikinė „know-how“, veikiau tai naujas senų receptų panaudojimas.  SSRS ir nacistinės Vokietijos konfrontacijos metu priešo įvaizdžio išpūtimas buvo įspūdingo masto. Hitlerininkai  aktyviai naudojo „rasinę teoriją“ apie savo tariamą pranašumą prieš slavus ir žydus, sovietų propagandos mašina veikė plačiau. 1942 metais populiarus poetas ir fronto korespondentas Konstantinas Simonovas parašė eilėraštį „Nužudyk jį!“, dar žinomą kaip „Nužudyk vokietį!“ Jis buvo tiražuojamas su moterų ir vaikų, raginančių apsaugoti juos nuo hitlerininkų, atvaizdu. Garsus sovietų publicistas Ilja Erenburgas taip pat paskelbė straipsnį „Nužudyk!“, skirtą Raudonosios armijos karių kovinei dvasiai pakelti.

XXI amžiaus pradžioje Rusijos propaganda veikė pagal sovietinius lekalus.  2014 metų vasarą buvo aktyviai skleidžiama „nukryžiuoto berniuko istorija“. Moteris, vardu Galina Pyšniak, Rusijos televizijos eteryje pasakojo savo akimis mačiusi, kaip Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariškiai Slavianske nukryžiavo trejų metų berniuką. Propagandinis triukas pasiekė savo tikslą, pasitarnavo mobilizacijai į nelegalias ginkluotas Donbaso formuotes.  Pati Pyšniak 2021 metų pavasarį davė interviu televizijos kanalui „Dožd“, patvirtindama, kad iš tikrųjų tai buvo melagiena.

Tokių melagienų atsiradimas gali būti vertinamas kaip pasirengimo karo veiksmų intensyvėjimui dalis. 2021 metų balandžio pradžioje Rusijos medijose ir ORDLO žiniasklaidoje pasirodė pranešimas apie 5 metų berniuko Vladislavo Šichovo žūtį Aleksandrovskoje kaime. Jis žuvo sprogus granatai, tariamai numestai Ukrainos BSA (bepilotis skraidymo aparatas). Šią žinią pradėjo aktyviai tiražuoti Rusijos žiniasklaida, berniuko močiutė netgi pasirodė televizijos kanalo Rosija-1 eteryje. Tiesa, apie skraidymo aparatą ji neužsiminė, o kalbėjo tik apie privataus namo kieme žuvusio berniuko mirties aplinkybes. OSCE  SMM, atlikusi apklausą telefonu, padarė išvadą, kad vaikas nukentėjo nuo nenustatyto sprogstamojo užtaiso, tačiau šis faktas nepakeitė Rusijos propagandistų požiūrio.

Informacinės orgijos apie vaiko mirtį nesustabdė nei techninių galimybių atlikti panašų smūgį su UGP naudojamais bepiločiais orlaiviais nebuvimas. Galima prognozuoti, kad po pirmojo Ukrainos kariškių smogiamojo BSA „Bayraktar“ panaudojimo, greitai sulauksime naujos, civilius gąsdinančios versijos. Ir, žinoma, šią versiją „pasigaus“ Rusijos žiniasklaida.

Tarp Rusijos ir Ukrainos vykstantis hibridinis karas sukuria naują  priešo dehumanizacijos formatą. Ji vykdoma nacionaliniu pagrindu. 2018 metų rudenį vietiniuose  socialiniuose tinkluose Užkarpatėje buvo paskleista informacija apie žiaurų vietinio ukrainiečio berniuko nužudymą, kurį įvykdė grupė vengrų paauglių. Ją iliustravo sielvarto apimtos motinos prie karsto su berniuku nuotrauka. Teisėsaugininkai šios informacijos nepatvirtino, tačiau ji pasklido Ukrainos Užkarpatėje.

Dar vienas Kremliaus taktikos ypatumas: Rusija imasi priešo dehumanizacijos priemonių ne tik Ukrainoje. Baltijos šalyse dislokavus papildomą NATO kontingentą, vietinėje informacinėje erdvėje ėmė sklisti kalbos apie seksualinius nusikaltimus. Kadangi kaltinimo smaigalys buvo nukreiptas prieš Bundesvero kariškius, tai leidžia kalbėti apie stereotipų apie Antrąjį pasaulinį karą mobilizavimą. Istorinės atminties elementų panaudojimas tokiuose epizoduose yra Rusijos propagandos firminis ženklas, tačiau veikdamos kartu Lietuva ir Vokietija sugebėjo melagienoms užkirsti kelią. Tame pačiame kontekste galima paminėti „mergaitės Lizos istoriją“ – žinią, kuri 2016 metų sausį sulaukė didelio informacinio-politinio palaikymo, apie tariamą rusakalbės mergaitės išprievartavimą Vokietijoje, kuris pasirodė esąs Rusijos propagandos melagiena.

Šiuolaikiniame pasaulyje priešo dehumanizacija ne tik išlaikė jos panaudojimo poreikį, bet ir yra labiau akcentuojama. Dehumanizacijos lokomotyvais tampa gerai apgalvotos klastotės apie priešo kariškių padarytus nusikaltimus prieš vaikus, moteris, senus žmones. Atitinkamos informacijos platinimui naudojamos netikros socialinių tinklų paskyros ir vietinės naujienų svetainės. Jei „pasijungia“ Kremliaus propagandos mašina, tai melagienos pasiekia federalinį lygmenį, Rusijoje aptariamos per televizijos kanalus pokalbių laidose, tampa RF nacionalinės darbotvarkės elementais.

Viena iš šiuolaikinės dehumanizacijos paslapčių yra ta, kad ji vykdoma milžiniškame informacijos sraute, o tai atima iš informacijos gavėjo galimybę ją kritiškai įvertinti. Todėl būtina kovoti su dehumanizacija, išardant klastotes į dalis ir komponentus, operatyviai formuojant oficialią valdžios poziciją ir atskleidžiant melo sklaidos mechanizmus.

 

Jevgenas MAGDA (Евген МАГДА), Pasaulio politikos institutas (Kijevas)

 

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online