Naujasis Rusijos kolonializmas Afrikoje

Buvo laikai, kuomet Sovietų valstybė dėjo daug pastangų padaryti Afriką savo politinės įtakos sfera. Su SSSR pagalba kai kurios nepriklausomybę gavusios Afrikos šalys statė „afrikietišką socializmą“, leninizmo teoretikai kūrė…

Buvo laikai, kuomet Sovietų valstybė dėjo daug pastangų padaryti Afriką savo politinės įtakos sfera. Su SSSR pagalba kai kurios nepriklausomybę gavusios Afrikos šalys statė „afrikietišką socializmą“, leninizmo teoretikai kūrė pasakas apie tai, kaip galima su SSSR pagalba „peršokti“ kapitalizmo stadiją ir iš gentinės santvarkos atsidurti beveik komunizme. Kai kurios šalys gal tuo tikėjo, kai kurios tiesiog bandė išgyventi iš sovietinės paramos, nes jei jau duoda, kodėl nepaėmus.
Ne viskas Maskvai sekėsi gerai – kai kada afrikiečiai sovietus tiesiog „išdurdavo“ (savo laiku išvijos iš Somalio ir Egipto), kai kada nugalėdavo ne tie, kurios remdavo Maskva (Konge laimėjo Vakarų remiamas Moputu, o ne sovietinis Lumumba), kai kada tekdavo pasitelkti Kubos samdinius (jie vykdė Angolos ir Etiopijos „revoliucijas“)… Bet su SSSR žlugimu visi tie sovietiniai projektai praktiškai pasibaigė. Beveik du dešimtmečius Rusijos Afrikoje lyg ir nebuvo. Bet dabar jos matosi vis daugiau. Rusija tikrąja to žodžio prasme kariauja dėl Afrikos.
Mus pasiekia vis daugiau žinių apie tai. 2020 metų politikos įvykių suvestinės rodo aiškiai padidėjusį Rusijos aktyvumą regione. Tai suprantama, JAV taip ir neatranda savo geopolitinių interesų raiškos klausimą, Europos šalys veikia nelanksčiai, rusų gi nesaisto nei poreikis ginti demokratines vertybes, žmogaus teises, laikytis ilgalaikių ūkinių susitarimų.
Verta prisiminti, kad 2019 metų pabaigoje surengtame Rusijos – Afrikos viršūnių susitikime, dalyvaujant 45 valstybių prezidentams arba premjerams, Rusija pasirašė 92 sutartis, kurių bendra vertė siekia 14 mlrd. dolerių. Nors tai nėra jau taip labai daug, lyginant su kontraktais, kokius sudaro kinai ar buvusios metropolijos, bet Rusijos biznis stabiliai auga, net ir siaučiant pandemijai. Rusija rengiasi remti kalnakasybą, siūlosi Egipte statyti branduolinę jėgainę ir panašiai, bet sėkmingiausia Rusijos veiklos sritis – prekyba ginklais, ginkluotų samdinių tiekimas ir karinės bazės. Karinius kontraktus Rusija šiandien turi su daugiau kaip dvidešimčia Afrikos valstybių.
Rusijos paramos kokybės ir kainos santykis yra priimtinas daugeliui Afrikos valstybių. Skirtingai nuo Vakarų valstybių, Rusijos visai nesieja pareiga bendrauti tik su tomis šalimis, kurios yra pakankamai demokratiškos ir užtikrina žmogaus teises. Panašiai elgiasi kinai, kurie lenkia rusus tuo. Kad turi kur kas geresnes finansines galimybes.
Pasak Stokholmo Taikos tyrimo instituto, apie pusė Afrikoje perkamų ginklų yra rusiški. Alžyre apie 80 procentų ginklų eksporto yra iš Rusijos. Didžiausią Rusijos karinį aktyvumą galima matyti Sudane, Centrinės Afrikos Respublikoje, Eritrėjoje, Madagaskare ir Mozambike. Sudane jau sutarta dėl karinio laivyno bazės kūrimo. Tai reikštų Rusijos laivyno grįžimą į regioną po daugelio dešimtmečių, kai SSSR laivynas buvo išvarytas iš Somalio sostinės uosto. Dabar Sudane, Raudonojoje jūroje rusai galės laikyti karo laivus, o taip pat naudotis visa Sudano gynybos infrastruktūra. Sutartys numato galimybę mokyti Sudano kariškius ir tiekti įvairios paskirties ginklus. Raudonosios jūros geopolitinė reikšmė neabejotina, čia vienas svarbiausių prekybos kelių, jūros pakrantėje bazes turi Kinija, JAV, Prancūzija, Italija, apie tai svajoja ir Turkija.
Rusijos planuose yra ir karinės bazės Eritrėjoje, Mozambike bei Madagaskare. Eritrėja turi du strategiškai svarbius uostus, tad Rusija pretenduoja įkurti „logistinį centrą“. Mozambike rusų samdiniai (tiesa, ne iki galo sėkmingai) kovėsi su Islamo valstybės teroristais, tačiau vis tik tapo vertinamo, kaip patikimi sąjungininkai.
Neseniai įvyko perversmas Malio valstybėje, kurios saugumu ir taikos palaikymu rūpinasi ES, ypač Prancūzija. Perversmininkų gretose būta karininkų, kurie sėmėsi mokslo Rusijoje. Tai Rusijos pergalė prieš Prancūziją ir visą Europos Sąjungą kurios rėmė nuverstąjį prezidentą.
Rusija ir Prancūzija. Europoje, atrodo, jos stengiasi sutarti, bet Afrikoje interesai dažnai išsiskiria. Jau minėtame Malyje, o ypač Centrinės Afrikos Respublikoje šalys iš esmės kariauja viena su kita.
Centrinės Afrikos Respublikoje vyksta pilietinis konfliktas tarp islamiškos ir krikščioniškos gyventojų dalies. Šioje šalyje aktyviai veikiantys pagarsėjusios Wagner grupuotės samdiniai de facto užtikrina prezidento Touadera saugumą. Praėjusių metų pabaigoje, vykstant prezidento rinkimams, būtent rusų kontingentas užtikrino rinkimų šalyje atmosferos „stabilumą“ ir leido prezidentui laimėti rinkimus.
Centrinės Afrikos Respublika, formaliai viena neturtingiausių pasaulio valstybių visada buvo savotiškai mylimas Prancūzijos geopolitinis produktas. Valdžios šioje šalyje dažnai keisdavosi tiesiogiai ar netiesiogiai diriguojant iš Paryžiaus, bet pastaraisiais metai Prancūzija kelis kartus atsidūrė pralaiminčiųjų pusėje. Tuo tarpu laiminčiąją frakciją parėmė… Rusija. Teksto apimtis neleidžia detaliau paaiškinti, kaip tai atsitiko, tačiau šiuo kartu reikia pabrėžti, kad Rusijos „žaidimas“ šiuo atveju buvo gudrus ir sėkmingas. Bazės kaimyniniame Sudane ir valdžios kontrolė Centrinėje Afrikoje atveria kelius į visos Sacharos kontrolę, kontrolę regiono, kurį prancūzai neginčijamai laikė savo nuosavybe. Rusai tiesa nekariauja išmintingai blogai ruošia ir vietinius karius, bet gali didžiuotis tuo, kad vis tik remia šioje šalyje oficialiai pripažįstamą valdžią, o ne jos priešininkus.
Šiaurės Afrika gali būti labiau priskirta Vidurio Rytų regionui bet formaliai ji vis tik – Afrika. Svarbi ir delikati yra Rusijos politika Libijoje. Formaliai ji remia generolą Haftarą, bet kartu flirtuoja ir su tarptautinės bendrijos pripažįstama valdžia. Tokios politikos tikslas – silpna ir, tarkime Rusijos-Turkijos interesų sferomis padalinta, Libija, kurią valdant, galima kontroliuoti ne tik resursus bei prekybos kelius, bet ir, pavyzdžiui, migrantų srautus.
Kam viso to reikia Rusijai? Jai reikia būti didžiąja valstybe ir ne tiek dėl Afrikos resursų kiek dėl geopolitinės įtakos.
Maskvai nereikia nei stabilumo nei stiprių valstybių, atvirkščiai, silpnos ir nesavarankiškos politinės konstrukcijos yra Maskvos politikos produktai. Rusija nestato jokio naujo socializmo ar komunizmo, Rusija prikūrusi nepripažintų kvazivalstybių savo kaimynystėje, nesidrovi remti ir pilietinių karų nei nesantaikos būsenoje esančių grupuočių. Hibridinė Rusijos ekspansija tęsiasi. Hibridinio karo specialistams tai gera mokymo priemonė, Afrikos ateičiai tai…
Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online