Neatstiktinis KGB renesansas būtent Baltarusijoje

Apie sovietinio Valstybės saugumo komiteto (rusiška abreviatūra KGB) istorines-mentalines ištakas.

Lenkų bajoras, profesionalus revoliucionierius, Visos Rusijos ypatingosios komisijos (VČK) steigėjas 1917 metų gruodžio 20-ąją ir vadovas iki 1922-ųjų, taigi pirmas čekistas ir bolševikinio teroro pradininkas Feliksas Dzeržinskis iškart po šios galios struktūros įsteigimo ėmė sėti baimę visoje Rusijoje.

VČK nuo 1918-ųjų gruodžio vykdė Vladimiro Uljanovo-Lenino patvirtintą „raudonojo teroro“ politiką, kurią iškilus čekistas Mārtiņšas Lācis žurnale „Krasnyi Terror“ (Raudonasis teroras) 1918 metų lapkritį apibūdino taip: „Mes nekovojame su atskirais individais, o nakiname buržuaziją kaip klasę (…) Tokia yra raudonojo teroro esmė.“

VČK buvo pašaukta ne vykdyti teisingumą, bet naikinti priešus, ir jos veiklos „dėka“ šalyje prasidėjo beteisiškumo epocha. Įsteigti revoliucijos tribunolai pakeitė teismų tyrėjus, prokuratūros priežiūrą, advokatūrą, vadovavosi ne įrodymais, o revoliucine nuojauta – jei tribunolo pirmininkas nuspręsdavo, kad prieš jį priešas, taip ir būdavo.

1922-ųjų pradžioje komandiruotas į Sibirą atimti duoną iš valstiečių F.Dzeržinskis tą darė ypač barbariškais metodais, su atsisakiusiais atiduoti pyliavas elgdamasis kaip su nusikaltėliais. VČK ciniškai teororizavo ir stačiatikių cerkvę, tikinčiuosius.

Net įžvalgesni bolševikų vadai meldė neišimti vieno labiausiai gerbiamų stačiatikių šventųjų Sergijus iš Radonežo relikvijų iš Sergijevo Lavros Trejybės vienuolyno po to, kai 1919-ųjų vasario 1 dieną ateizmo propagandos reikalu atitinkamą sprendimą priėmė bolševikų vyriausybė. Čekistai įsakymą įvykdė be skrupulų grubiai, kas rusų tikintiesiems prilygo dvasinei diversijai.

Natūrali mirtis (plyšus širdžiai 1926 metų liepos 20-ąją) F.Dzeržinskį  išgelbėjo, VČK vadą sovietinis režimas veikiausiai būtų likvidavęs kaip daugelį galios struktūrų vadų.

Dabartinė Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) yra VČK organizacinio-mentalinio įpėdinio KGB funkcijų perėmėja.

Apie kgbistinio mentaliteto gajumą. Pasak Filadeflijos užsienio politikos tyrimų instituto eksperto Stepheno Blanko, viena pagrindinių problemų, su kuria tebesusiduria Vakarai, ta, kad Rusijos valdančiosios klasės branduolį (be abejo, pradėti dera nuo prezidento) sudaro prieš kokius 40 metų baigusieji KGB mokyklas su ten suformuota pasaulėžiūra, kurios pagrindą sudaro sovietinių lyderių Leonido Brežnevo ir net Josifo Stalino doktrinos.

Dabartiniai Rusijos valdantieji tą sistemą ne tik diegia jau 21 amžiaus aplinkybėmis, bet ir vis labiau įtiki nuosavu melu.

Ir pasak rusų politologo Valerijaus Solovejaus, Rusijos strategiją nustato žmonės, kurie politikavimo kultūros pagrindus gavo dažniausiai galios struktūrose, nes beveik visi joms ir priklauso – ne tik išeivis iš KGB Vladimiras Putinas, bet ir labai įtakingi N.Patruševas, Rusijos išorinės žvalgybos tarnybos šefas Sergejus Naryškinas, Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos direktorius Aleksandras Bortnikovas. Ir taip toliau.

Bulgarų publicisto Momchilo Doychevo vertinimu, jo šalis laikytina „įlkalintos valsybės“  pavyzdžiu tuo pagrindu, jog esama įrodymų apie KGB ir Rusijos karinės žvalgybos (GRU) 1987-1989 metais užverbuotus apie 3 tūkstančius bulgarų, iki šiol užimančių svarbius postus Bulgarijos partijose, įstatymų leidžiamojoje, vykdomojoje, administracinėje, teismų valdžiose, versle, bankų sektoriuje – žodžiu, visur.

Rusų dramaturgas Aleksandras Gelmanas pasakoja, kaip prieš virsmą prezidentu V.Putinas susitikime su Rusijos PEN klubo nariais 4 valandas aiškino, jog KGB, be abejo, turi niūrią istoriją, bet Komitete netrūksta šviesių protų ir tie protai supranta vykstančias permainas, joms netrukdo, nors galėtų, jei nepritaria.

Primintina, kad A.Gelmanas kalba apie situaciją 20-21 amžių sandūroje, kai dabar (ir geopolitinės) aplinkybės jau kategoriškai kitos.

Galima (dėl detalių) diskutuoti su Rusijos ekonominės analizės instituto prezidento Andrejaus Illarionovo teiginiu, jog kol egzistavo vadinamieji civiliai (reiškia, ne išeiviai iš galios struktūrų) verslo oligarchai, Rusijoje buvo galima kalbėti apie kažką panašaus į oponavimą Kremliui. Kai tik jie buvo likviduoti algoritmo prieš Michailą Chodorkovskį pagrindu, valdžia galutinai nutekėjo į išeivių iš KGB rankas.

Panašiai reikalai klostėsi Baltarusijoje, tik ten iki civilių oligarchų net neprieita, valdžia nuo pat pradžių nutekėjo į rankas asmens, kuris šalį valdo remdamasis pirmiausia  KGB.

Būsimasis Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka tarnavo KGB pasienio kariuomenėje netoli savo gimtinės Breste, nors sovietmečiu įprasta praktika buvo šauktinius gabenti kuo toliau. Tai galima laikyti ir ženklu, kad šį konkretų šauktinį siejo ypatingi ryšiai su struktūromis, realiai užsiėmusiomis kareivių skirstymu. KGB į negausų tokių struktūrų sąrašą, be abejo, įėjo.

Tarnaudamas (pirmoje kadencijoje 1975-1977 m.) dirbo politiniu instruktoriumi, tai pareigos, irgi gaubtos specialiu KGB dėmesiu. Tokių asmenų KGB po tarnybos nepalikdavo – globojo, padėjo daryti karjerą.

Tikėtina, KGB augintinis A.Lukašena nebuvo ir nėra linkęs barstyti šio sovietinio paveldo, ryšium su kuo pirmintina, kad 1946-aisiais įsteigta (iš pradžių Lvove) Minsko KGB mokykla (vėliau KGB aukštieji kursai prie SSRS ministrų tarybos) su Maskvos F.Dzeržinskio vardo KGB aukštąja mokykla ilgus metus buvo viena iš dviejų KGB kadrų kalvių visoje Sovietų Sąjungoje.

Galima ir kalbėti apie dialektinį tradicijos ryšį – nebūtų dešimtmečiais veikusios KGB kadrų kalvės Minske, baltarusiai gal nebūtų „gavę“ kone stabiliausio posovietinėje erdvėje diktatoriaus. Ir atvirkščiai – A.Lukašenkos iškilimui gilias tradicijas rutinčios KGB kadrų kalvės buvimas neabejotinai stipriai pagelbėjo ier tebepagelbėja.

Patikslinimas, kuo baltarusiška KGB versija skiriasi nuo „šakninės tradicijos “ Rusijoje. Dabartiniai reikalai gana įtikinamai nurodo, jog Baltarusijos KGB pradeda ten, kur išeiviai iš Rusijos KGB baigia, tiksliau, buvo priversti stabtelėti prieš naują veiklos (represijų) etapą.

Be to, išeivių iš galios struktūrų dominuojamam (bet ne absoliučiai vien iš KGB) Kremliui po ranka patogu turėti gal atavistinį, bet veiksmingai grobuonišką A.Luašenkos režimą kaip geopolitinį „kovinį šunį“, kuris pirmas tikrintų grobuoniškus metodus ir savo šalies viduje, ir už jos ribų.

V.Putinas juk pasitelkė A.Lukašenkos pastarųjų metų protestų vaikymo patirtį – Maskvoje „dirbo“ iš provincijos suvežti pareigūnai, miesto centras atskirtas metalinėmis pertvaromis, jo perimetrą prižiūrėjo aklinai ekipiruoti „kosmonautai“. Neliksmai juokauta – tarsi Maskva būtų okupuota.

Keletas į viešumą vis dėlto (nepaisant siekio likti pabrėžtinai „už kadro“) prasismelkusių baltarusių KGB veikimo faktų.

Baltarusių opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja gruodžio 21-ąją pasiuntė laišką korporacijos „Google“ vykdomajam direktoriui su prašymu atkreipti dėmesį į Baltarusijos KGB piktnaudžiavimą „YouTube“. ;Politikė pateikė virš 40 atvejų baltarusių saugumiečių nufilmuotų ir į „YouTube“ įkeltų politinių kalinių apklausų bei kaltės prisipažinimų.

Žinoma apie Baltarusijos KGB naudojamus brutalius tardymo metodus ir kankinimus, ryšium su kuo S.Cichanouskaja atkreipė dėmesį, jog prievartinis prisipažinimų išmušimas kertasi su Jungtinių Tautų konvencija prieš kankinimus.

Politikei atsakęs „Google“ viceprezidentas Karanas Bhatia informavo, jog korporacija išvardytus reklaminius vaizdo įrašus pašalino kaip ir paskyras, kuriose jie patalpinti. Bet pareklamuoti savo metodus baltarusų kgbistai vis dėlto spėjo.

Gruodžio 8-ąją vasarą į Lenkiją pasitraukęs buvęs Minsko oro uosto dispečeris Olegas Galegovas žurnalistams papasakojo, jog „Rynair“ keleivinio orlaivio prievartinis tupdymas gegužę metu juo skridusio buvusio opozicinio interneto resurso NEXTA vyriausiojo redaktoriaus Romano Protasevichiaus suėmimo reikalu iš tiesų buvo KGB operacija.

Dispečeris teturėjo informuoti pilotus apie neva lėktuve esančią bombą ir rekomenduoti pakeisti skridimo maršrutą (orlaivis skrido iš Atėnų į Vilnių), gi vėliau procesą į savo rankas perėmė dispečrinėje visą laiką buvęs KGB karininkas, kuris kažką be perstojo telefonu informavo, kas ir kaip.

Kreipmesi į lenkus Nepriklausomybės dienos lapkričio 12-ąją proga prezidentas Andrzejus Duda paminėjo Baltarusijos KGB prieš Lenkiją bei visą Europą vykdomą kruopščiai suplanuotą hibridinę ataką migrantais situacijos destabilizavimo reikalu.

Išvakarėse Lenkijos specialiųjų tarnybų atstovas Stanisławas Żarynas „Twitteryje“ parašė apie Minske reziduojančių migrantų, pirmiausia vaikų, rengimą propagandinėms akcijoms, kaip juos tam reikalui instruktuoja, dalina šūkius bei apmoko vietos KGB pareigūnai. „Žaidimas emocijomis tęsiasi.“ – apibendrino S.Żarynas.

Net ir Kremliaus įtakos zonoje likusios posovietinės respublikos (taip pat ar gal net pirmiausia Rusija) savo laiku atsikratė abreviatūros KGB, bet ne Baltarusija.

Pasak baltarusių politologo Dmitryaus Bolkunetso, kol posovietinėje erdvėje vyko simbolinė (gatvių pavadinimų, galios struktūrų etc. pervardijimas) desovietzacija praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį, Baltarusijoje tą teoriškai turėję sankcionuoti parlamento deputatai nesiėmė nieko ar beveik nieko, mat daugelis buvo išeiviai iš komunistų partijos ir radikalių permainų vengė.

Baltarusijoje ir dabar kone kiekviename mieste galima rasti komunistų partijos, tarybų gatves ar paminklą Vladimirui Leninui, apie 50 tūkstančių gyventojų turinčiame D.Bolkunetso gimtame Slanime jų net penki. Baltarusija kaip sovietinio „Edeno“ rezervatas, deja.

Baltarusijos nepriklausomybės rūmuose Minske lapkričio 1-ąją pristatytoje įvykiams Baltarusijos sostinėje po suklastotų prezidento rinkimų 2020 metų rugpjūčio 7-ąją skirtoje ekspozicijoje esama ir paveikslo, vaizduojančio rugpjūčio 23 dieną, kai Minske vyko masiškiausios protesto akcijos, surinkusios, pasak skirtingų vertinimų, nuo 150 tūkstančių iki 250 tūkstančių žmonių.

Drobėje – ne prieš režimą protestavę baltarusiai, o jauniausiu sūnumi Nikolajum vedinas diktatorius A.Luakšenka su automatu „Kalashnikov“ rankose Nepriklausomybės rūmų apylinkėse.

Parodos eksponatais tapo ir pats automatas, ir A.Lukašenkos uniforma su OMON simboliu, ir vėliava su užrašu „Za Bat‘ku“ (Už batką) etc.

Irgi primintina, jog tą nelaimingą rugpjūčio 23-ąją diktatorius, pasirodo, su visu rimtumu, vadinasi, „savaip“ triumfuodamas, pareiškė, jog protestuotojai išsibėgiojo kaip žiurkės. Išeitų, jį pamatę…

Lapkričio 1-ąją, mirusiųjų pagerbimo dieną, reprezentuotos ekspozicijos turinys kaip ir koks tik nori kontekstas terodo, kad naujausioje Baltarusijoje dirbti absurdo „gludinimo“ linkme yra kur. Tik nekrofiliškje kultūroje tegalimas tokių „retro“ struktūrų kaip KGB pestijimas.

Komiteto persekiojimą patyręs, nuo 2017-ųjų 55 mėnesius kalėjime praleidęs, po išsilaisvinimo tėvynę palikęs informacinių tdechnologijų verslininkas Alexanderis Knyrovichius interviu „Svoboda“ (12 13) sakė visuose KGB kabinetuose, kuriuose tardytas, matė F.Dzeržinskio portretus.

Pasak rusų interneto leidinio „EventsAndTexts“ apžvalgininko Boriso Grozovskio, pačioje  2021 metų pabaigoje baigę naikinti akademiko Andrejaus Sacharovo įsteigtą seniausią, 30 metų veikusią Rusijos žmogaus teisų organizaciją „Memorial“ Kremliaus kgbistai atliko jiems simbolinį keršto veiksmą, ‚atsiteisę“ už siaubą, kurį asmeniškai išgyveno pertvarkos 1987-1988 metais ir ypač per tris 1991-ųjų rugpjūčio pučo, mėginimo reanimuoti SSRS dienas – tada Maskvos Lubiankos aikštėje, kur yra buvusios KGB, dabar FSB būstinė, griuvo paminklas F.Dzeržinskiui.

Praėjus trisdešimtmečiui vėl disponuodami neribota valdžia Rusijos ekskgbistai atsiteisia kur tik įmanoma, nors apmokėti galutines sąskaitas, pasak B.Grozovskio, teks visiems rusams.

Baltarusijos KGB tiesiog nėra reikalo kam nors keršyti, todėl ir pradeda ten, kur „tėviškai“ Rusijos KGB teko grįžti po 30 metų pauzės. Todėl renesansas, todėl neatsitiktinis.

Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

1 Komentaras
Autorius: Voras Online