Nevisai nusisekęs Kremliaus herojus Dmitrijus Medvedevas

Žmogus, kuriam pavyko įsiterpti į prezidentus (2008-2012) Rusijoje vienvaldžio Vladimiro Putino epochoje, buvęs ir ministru pirmininku (2012-2020), šiuo metu Rusijos Federacijos saugumo tarybos vicepirmininkas, valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ lyderis (faktinis, nominalus?) nuo 2012-ųjų gegužės Dmitrijus Medvedevas sėda gaminti straipsnio verslo dienraščiui „Kommersant“ (10 11). Ką skelbia?

Kad identiteto, ypatingo kelio ieškanti Ukraina kuria savo atskirą istoriją, bet štai jos vadovai, ypač pirmieji asmenys, neturi jokio pastovesnio identiteto, todėl yra nelaimingi.

D.Medvedevo vertinimu (kategorišku), į valdžią atėjęs prezidentas Volodymyras Zelenskis identiteto atsisakė siekdamas išsilaikyti valdžioje. Nors visą gyvenimą kalbėjęs rusiškai ir uždirbęs iš Rusijos jaučia pasibjaurėjimą, tiesiog nekenčia Ukrainos nacionalistų, kuriems dabar tarnauja.

Dabartinis Ukrainos prezidentas gyvena permantiniame kognityviniame disonanse, mat priverstas manevruoti tarp įvairių politinių jėgų – radikalių nacionalistų („nacikų“ – D.Medvedevo terminas), musulmoniškos visuomenės dalies, primiausia Krymo totorių, nuosaikių apolitiškų ukrainiečių ir rusų, kitų nacijų atstovų. Priešingu atveju jam nusuks sprandą.

Toks štai „psichoanalitinis“ yra prezidentu Rusijoje pabuvojusio politiko demokratijos supatimas.

D.Medvedevas apibendrina klausimu, kaip ir ar tokioje situacijoje galima derėtis su dabartine Ukrainos vadovybe. Ir atsako: niekaip. Esą absoliučiai beprasmiška ir net žalinga siekti santykių su dabartine Ukrainos valdžia, kai/nes joje neišmanėliai, niekus malantys atsitiktiniai žmonės, nuolat keičiantys poziciją, nelygu politinė konjunktūra.

Todėl siūlo sulaukti prognozuojamos valdžios Ukrainoje – orientuotos ne į totalinę konfrontaciją ant karo ribos, o lygiaverčių santykių su Rusija (ups…). Mat Rusija laukti moka, yra kantri. Be psichoanalizės, ne ypač ką bepridursi.

Logiška, kad D.Medvedevas ignoruoja istorinius faktus.

1997-aisiais Ukrainos ir Rusijos prezidentai Leonidas Kučma ir Borisas Jelcinas Kijeve parašais patvirtino Draugystės ir bendradarbiavimo sutartį. „Sutartis yra garantija, kad rusai ir ukrainiečiai toliau gyvens kaip broliai, taikoje ir santarvėje.“ – pareiškė tada Rusijos prezidentas.

1994 metais trečiu pagal dydį pasaulyje branduoliniu arsenalu (SSRS palikimas) disponavusi Ukraina savanoriškai jo atsisakė ir atidavė Rusijai visas branduolines galvutes, sparnuotąsias raketas ir vienuolika viršgarsinių strateginių bombonešių Tu-160 ir Tu-95 MS.

Tais pačiais metais branduolinio ginklo atsisakymas mainais už saugumo bei teritorinio vientisumo garantijas Ukrainai įtvirtintas Budapešto memorandumu, kurį pasirašė Rusijos, Ukrainos, Amerikos ir Jungtinės Karalystės lyderiai.

Jau žinoma, kad Memorandumas negarantavo Ukrainai nei saugumo, nei (tuo labiau) teritorinio vientisumo.

Pasak rusų istoriko Boriso Sokolovo (mėgino atsakyti į ukrainiečių publicisto Vitalijaus Portnikovo klausimą, kiek reikia laiko, kad rusai suprastų, jog Ukraina niekuo nesiskiria nuo Lenkijos, Suomijos ar Slovakijos), valdant B.Jelcinui daugiau rusų „įstengė“ vertinti Ukrainą kaip nepriklausomą valstybę. Jau prie V.Putino, ypač po jo prezidentavimo antros kadencijos, prasidėjo masyvi propaganda apie ukrainiečius bei rusus kaip vieną naciją.

Ukrainai valstybės statybą po 2014-ųjų teko vėl pradėti faktinės Rusijos agresijos šalies rytuose aplinkybėmis – su 42-44 tūkstančiais žuvusių ir sužalotų savo piliečių  (Jungtinių Tautų (JT) vyriausiojo komisaro žmogaus teisių klausimaias informacija). JT Vaikų fondo UNICEF 2018-ųjų spalio duomenimis, sprogusios minos rytų Ukrainoje nužudė 149 vaikus.

Faktai, kurių iš nacijos pasąmonės nebeišmuši niekaip. Kaip niūrokai konstatavo Lietuvoje liepos pradžioje lankęsis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kai kurioms valstybėms 14 tūkstančių žuvusiųjų nėra įrodymas, kad ukrainiečiai kovoja dėl vertybių.

Ukrainiečiai ir atsako. Iš interneto platybių komentarų: „Būtent V.Putino pozicija lėmė Ukrainos visuomenės nuomonės sinktį NATO naudai. 2014 metaias ukrainiečiai stojimo į NATO nepalaikė, dabar palaiko. Ačiū ponui Putinui!“

Todėl šio Kremliaus herojaus tekstas „Kommersantj“ labai jau neša į pokalbį su veidrodžiu, vilties ir nevilties naratyvą vienu metu.

Beje, D.Mdevedevas ne primą kartą rašo Rusijos-Ukrainos santykių tema. Pirmą tekstą „Rusija ir Ukraina: gyvenimas pagal naujas taisykles.“ rusų dienraštyje „Nezavisimaya gazeta“ 2014-ųjų pabaigoje daugelis skaičiusiųjų vertino kaip santykinai nuosaikų, jo turinį galima apibendrinti teze „Krymas mūsų, dėl viso kito kalti Vakarai“.

Opusą „Koomersantj“ jau galima ir laikyti evoliucija, pavadinkime, nevilties kryptimi.

Gali būti, toks šio rusų politinio herojaus likimas – laukti ir nesulaukus prarasti savitvardą, net jei vykdo „vyresniųjų draugų“ valią (parėdymą, pageidavimą, įsakymą etc). Tai vis dėlto labiau iš  asmeninių problemų srities.

Rugsėjo 19-ąją po trijų dienų balsavimo valdžios partijos „Vieningoji Rusija“ generalinės tarybos sekretoriui Andrejui Turčakui skelbiant apie „švarią ir garbingą“ pergalę parlamento rinkimuose, (faktinis, nominalus?) partijos lyderis D.Medvedevas publikoje nepasirodė.

Tiesa, nors netrūko liudijimų apie klastojimus, neviešas „Vieningosios Rusijos“ lyderis ragino tėvynainius nereaguoti į demokratinio pasaulio abejones dėl rinkimų teisėtumo, interviu Kremliaus propagandiniam RT rusgėjo 28-ąją nurodęs, esą šunys loja, o karavanas eina.

Esą rusams turi būti nusispjauti į demokratiško pasaulio bei jo stryuktūrų, pavyzdžiui (ypač?) atsisakiusios stebėtojus siųsti (nesutiko su Maskvos reikalavimu mažinti jų skaičių) Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos nuomone.

Dar iš D.Medvedevo retorinių srautų: „(…) kuomet žiūrėjau „Twitterio“ rekomendacijas, ką turėčiau prenumeruoti, suprantama, pirmas žmogus, kurį man siūlė, buvo Aleksejus Navalnas, kuris atlieka bausmę už kriminalinį nusikaltimą (jei ką, opozicijos lyderį A.Navalną Kremlius iš pradžių bandė nunuodyti praėjusių metų ruppjūtį tėvynėje, vokiečių išgydytą grįžusį į Rusiją sausį suėmė ir nuteisė – A.S.). Argi tai ne kišimasis į kitos šalies reikalus? Gryniausiu pavidalu kišimasis.“

Į „Svoboda“ klausimą rugsėjo 28-ąją penkeris metus patarėju ekonomikos klausimais prezidentui V.Putinui dirbusiam Andrejui Illarionovui, kodėl D.Medvedevui dabar neparenkamos bent kiek rimtesnės pareigos (būta juk kalbų apie pirmininkavimą Rusijos konstituciniam teismui ar Centriniam bankui), šis atrėmė, jog tai visiškai neįdomus klausimas. D.Medvedevas nieko nereiškė ir būdamas Rusijos prezidentu, tuo labiau nieko nereiškia, niekam neįdomus dabar.

BBC Rusijos tarnyba rugsėjo viduryje paskelbė tyrimą apie D.Medvedevo pastangas grįžti į Rusijos didžiąją politiką po atsistatydinimo iš ministro pirmininko pareigų 2020 metų sausio 15 dieną. Tyrimo autorių vertinimu, politikas iš tiesų palaipsniui praranda įtaką Rusijos vadovybėje.

Rusijos Federacijos saugumo tarybos vicepirmininkas tikėjosi vadovauti „Vieningosios Rusijos“ sąrašui (juk (faktinis, nominalus?) partijos lyderis) rinkimuose ir galų tapti Rusijos dūmos pirmininku, bet tam pasipriešino Rusijos prezidento administracija ir asmeniškai jos vadovo pavaduotojas Sergejus Kirijenka dėl ypač aukšto D.Medvedevo antireitingo.

Pasak BBC, nors išliko lojalus V.Putinui, D.Medvedevas nesugebėjo „atrasti savęs“ Rusijos Federacijos saugumo taryboje, „nepasirašė“ Kremliaus įkalbinėjimams būti Senatoriumi iki gyvos galvos, todėl perspektyvoje šmėžuoja politinė pensija.

Rusų interneto dienoraštininkas Andrejus Malginas primena, kad antireitingą lėmė ir A.Navalno paskelbtas tyrimas „Jis jums ne Dimonas“ apie D.Medvedevo turtus, kurį „You Tube“ pažiūrėjo virš 40 milijonų žmonių.

Bet tyrimas paskelbtas „tolimais“ 2017 metais, lyg ir nebeturėtų dramatiškai veikti dabar, ypač kai į visuomenės nuomonę Kremliuje dalinantis pareigomis paprastai didelio dėmesio nekreipiama.

Pasak A.Malgino, taip nutiko ir todėl, kad bendražygio nuo 1999 metų prezidento rinkimų (stropus  D.Medvedevas vadovavo V.Putino rinkimų kampanijai) populiarumą visada pavydžiai stebėjo nacijos lyderis.

Nors pagal (tuometinę) Konstituciją atprezidentavęs dvi kadencijas ir „paskyrė“ jaunesnįjį partnerį  paprezidentauti ir D.Medvedevas kaip Rusijos vyriausiasis kariuomenės vadas 2008-ųjų rupjūtį net formaliai pradėjo karą su Gruzija, į ministrus pirmininkus pasitraukęs V.Putinas niekada neišleido įtakos svertų iš savo rankų.

Nors formaliai turėjo palikti prezidento rezidenciją D.Medvedevo naudai Pamaskvės Novo Ogariove, V.Putinas joje pasiliko, parėdęs suręsti „jaunesniam“ prezidentui apartamentus miške už poros kilometrų, pasilaikė (iš Kremliaus pervežė į Baltuosius rūmus) beveik visą propagandistų komandą, Rusijos ministro pirmininko kortežas visada buvo galingesnis nei Rusijos prezidento. Tradicinei tiesioginei linijai su Rusijos liaudimi vadovavo irgi V.Putinas, ne naujas prezidentas.

Ir pagaliau, tai formalus prezidentas D.Medvedevas pasiūlė Dūmai pratęsti būsimo prezidento kadenciją nuo ketverių iki šešerių metų. Dūma klusniai (ne D.Medvedevui, be abejo) ir pratęsė. V.Putinas ir perdavęs prezidentavimą D.Medvedevui visą laiką galvojo apie save.

Toliau viskas klostėsi – kaip klostėsi, kitaip tariant, algoritmas tik pasitvirtino. Jaunesnysis partneris savo laiku gavo (formaliai) pavaldyti, bet nedėkingas yra likimas visą laiką būti patrono su diktatoriškais polinkiais šešėliu. D.Medvedevas kaip politikas kuo toliau, tuo labiau primena prisukamą žaislinį kareivėlį.

Ukrainoje jo paskutinis opusas palydėtas prognozuotai atlaidžiai. Prezidento biuro vadovo patarėjas Mykhailo Podoliakas komentuodamas „Koomersantj“ publikaciją tenurodė, kad Kijevas kreipia dėmesį tik į Rusijos prezidento poziciją, gi D.Medvedevas yra iškritęs iš Rusijos politinės dienotvarkės.

Pasisakyta net labai diplomatiškai.

Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online