Paradoksalokas finliandizacijos tęsinys

Finliandizacija – kaip priimtinas, nes kompromisinis, geopolitinės laikysenos modelis – dar palyginti nesenoje praeityje piršta daliai posovietinės erdvės. Pavyzdžiui, kaip visai realus raidos algoritmas  svarstytas Armėnijoje ar Baltarusijoje.

Pirštas šis modelis ir Ukrainai, net primygtinokai. 2014-aisiais dėl finliandizacijos taikymo šiai šaliai žinomų įvykių kontekste susiginčijo buvęs JAV prezidento Jimmio Carterio  nacionalinio saugumo patarėjas 1977-1981 metais Zbigniewas Brzezinskis ir „The New York Times“ apžvalgininkė Rene Nyberg.

Garsus politologas vizionierius vartojo sąvoką, norėdamas siūlyti pripažinti Rusijos dominavimą, pasak R.Nyberg, nors finliandizacijos politika pasiteisino Suomijoje, Ukrainai ji ne itin tiko, nes 2014-aisiais vyko atviras karas be jokių kompromiso prošvaisčių.

Primintina, jog finliandizacija – politinis terminas, charakterizavęs SSRS ir Suomijos santykius po Antrojo pasaulinio karo, reiškiantis dalinį nepriklausomos valstybės suvereniteto ribojimą užsienio ir saugumo politikoje dėl gretimos galingesnės valstybės interesų.

Terminą 1961 metais pasiūlė vokiečių istorikas Richardas Lowenthalis, vartotas XX amžiaus antroje pusėje su nebūtinai teigiama konotacija.

Po „Žiemos karo“ su Sovietų Sąjunga (1939 m. lapkritis-1940 m. kovas) Suomija neteko penktadalio pramonės, 11proc. dirbamos žemės, 12 proc. gyventojų.

Po Antrojo pasaulinio karo Suomija sumokėjo SSRS piniginę kompensaciją, galutinai atsisakė teisių į Kareliją, 1948 m. pasirašė su sovietais „Bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos sutartį“, kurioje įsipareigojo neutralumui bei pripažino ypatingus Sovietų Sąjungos strateginius interesus savo šalyje (pavyzdžiui, išduodavo perbėgusius TSRS piliečius).

Suomija buvo didžiausia SSRS prekybos partnerė iš Vakarų šalių iki XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio.

Mainais išlaikė nepriklausomybę, rinkos ekonomiką ir žodžio laisvę, taigi finliandizacijos koncepcija reiškia geopolitinį kompromisą, mėginant gyventi greta agresyvios valstybės su imperinėmis užmačiomis.

Suomijos prezidentas Urho Kekkonenas sovietų lyderiams Nikitai Chruščiovui, Leonidui Brežnevui pabrėždavo, kad užpuolimo atveju jo šalis gins nepriklausomybę, bet ir įtikinėjo, kad pačios Sovietų Sąjungos interesai nukentės, jeigu ji draus Suomijai integruotis į Vakarų Europos ekonomines struktūras, tokias kaip Europos Ekonominė Bendrija ar Europos laisvosios prekybos asociacija.

Finliandizacija „išsisėmė“ ir primiršta, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga. Dramatiškų paskutinių  aktualijų kontekste vėl aktualizavosi, bet ankstesniems propaguotojams gal netikėtu kampu.

Kovo 30-ąją Helsinkis paskelbė atnaujinąs krovinių gabenimą geležinkeliais į Rusiją ir iš Rusijos. Prieš tai kovo 27 dieną Suomijos kompanija „VR Transpoint“ buvo pristabdžiusi krovinių judėjimą rytų kryptimi po to, kai sankcijas bendrovei „Rossijsie zheleznye dorogi“ (RŽD; Rusijos geležinkeliai) paskelbė Jungtinė Karalystė (JK).

„VR Transpoint“ atnaujino judėjimą po to, kai gavo išaiškinimą iš JK valdžios, jog sankcijos netaikomos sutartims su suomių geležinkelio operatore „VR Group“, kurios dukterinė bendrovė „VR Transpoint“ yra.

„VR Transpoint“ specializuojasi pramoninių prekių bei žaliavų krovinių gabenime, 2021 metais kompanija pervežė apie 37 milijonus tonų krovinių. Rusijos dalis siekė maždaug trečdalį.

Bet prieš tai, kovo 28 dieną, operatorė „VR Group“ europinių sankcijų RŽD pagrindu nutraukė susisiekimą su Rusija keleiviniais traukiniais „Allegro“ (išvertus iš italų kalbos – greitai) , kurie po Rusijos kovo 24-ąją pradėtos agresijos prieš Ukrainą rusams buvo likę kone vieninteliu „langu į Europą“.

Kovo 27 dienos, sekmadienio, popietę (15.30) iš Sankt Peterburgo išvyko ir nebegrįžo paskutinis „Allegro“, iki tol kursavęs keturis kartus per dieną. Nemažai rusų iki kovo 28-osios traukiniu vykdavo iki stoties „Tikkurila“, iš kur jau vietiniu elektriniu traukiniu nusigaudavo iki Helsinkio (Vantaa) oro uosto, iš ten pigiau nei Sankt Peterburgo oro uosto keliaudo į bet kurį Europos miestą.

„Allegro“ buvo trumpam pristabdę dėl koronaviruso pandemijos, judėjimą atnaujino gruodžio 12 dieną. Pasirodo, tik dviem su puse mėnesio.

Balandžio 11-ąją britų dienraštis „The Times“ remdamasis Amerikos oficialiais pareigūnais informavo, jog Suomija bei Švedija svarsto galimybę jau šią vasarą įstoti į  NATO.

Pasak dienraščio pašnekovų Vašingtone, ši tema svarstyta daugybėje pokalbių sesijų NATO šalių narių užsienio reikalų ministrų susitikime balandžio pradžioje, kuriame dalyvavo ir Švedijos bei Suomijos atstovai.

Pasak „The Times“ šaltinių Europoje, abi Skandinavijos šalys įsipareigojo dėtis prie Aljanso renkant žvalgybos medžiagą bei vykdant karinių oro pajėgų misijas, taigi de facto jau taps „tikromis NATO žaidėjomis“.

Suomijos bei Švedijos įstojimo atveju Aljanso narių skaičius augs iki 32, Suomijos narystės atveju dabartinė NATO bei Rusijos maždaug 1200 kilometrų bendra siena pailgės dvigubai.

Ir čia rašėme apie naratyvą, kuris aktualus jau kurį laiką. Suomijos prezidentas Saulis Niinistö interviu valstybinei televizijai „Yle“ gruodžio 31 dieną rado reikalą pareikšti, jog besiklostanti Amerikos ir Rusijos santykių dinamika neužvers jo šaliai durų į narystę Aljanse ir kad pasirinkimas priklausys tik nuo Suomijos.

Tinka priminti ir Suomijos užsienio politikos instituto tyrėją Jyrį Lavikaineną, gerokai iki rusų vasario 24-ąją pradėtos invazijos nurodžiusį, jog jei jo šalis jungsis prie NATO, pagrindine to priežastimi bus Maskvos veiksmai, pavyzdžiui, atvira agresija prieš Ukrainą.

Pro forma neutraliose Švedijoje bei Suomijoje prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje dar aktyviau imta svarstyti prisijugimo prie NATO tema.

Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas interviu britų „The Telegraph“ balandžio 10 dieną nurodė, jog NATO gebės greitai abi šalis priimti. Techniškai suomių ir švedų ginkluotosios pajėgos po Antrojo pasaulinio karo formuotos pagal NATO standartus, taigi juos jau atitinka.

Ideologinių kliūčių tiesiog nėra, skandinavai save laiko Vakarų civilizacijos dalimi.

Kovo 28-ąją Suomijos prezidentas S.Niinistö su J.Stoltenbergu apsvarstė Aljanso naujų priėmimo principus bei procedūras.

Šia prasme vis dėlto nurodytina, jog žūtbūtinai dėl europinės tapatybės besikaunančius ukrainiečius tokia sklanda turėtų ypač skaudžiai žeisti.

Suomijos ministrė pirmininkė Sanna Marin balandžio 2 dieną kalbėdama kolegoms iš socialdemokratų partijos pareiškė, jog Suomijos narystės NATO klausimą derėtų kruopščiai, bet ir greitai išspręsti jau šį pavasarį, nes Rusija nėra ta kaimynė, kokia suomiai ją laikė.

Po Maskvos agresijos prieš Ukrainą Suomijos piliečiai pasirašė peticiją dėl narystės Aljanse.

Maskva reagavo prognozuotai irzliai. Rusijos Federacijų Tarybos Tarptautinių santykių komiteto pirmininko pavaduotojas Vladimiras Džabarovas balandžio 6 dieną pagrasino, jog Suomijos  (Švedijos nepaminėjo) įstojimas į Aljansą pavers ją Maskvos atsako taikiniu.

Į šį bei kitus Maskvos grasinimus balandžio 12 dieną atsakė tuo metu Bosnijoje ir Hercegovinopje viešėjusi Švedijos užsienio reikalų ministrė Anna Lindė nurodžiusi, jog Maskvos kišimasis nepriimtinas ir Švedijos bei Suomijos piliečiai patys spręs dėl narystės NATO. Nes pasaulis po vasario 24-osios skiriasi nuo to, koks buvo iki šios datos.

Ištrauka iš rusų dienraščiui „Novaya gazeta“ (paskutinis, kurį prilenkė bei privertė laikinai – tikėkimės – stabdyti veiklą Kremliaus režimas) atsiųsto bei dienraščio publikuoto laiško finliandizacijos tema.

„Agresija prieš Ukrainą planuota pagal senas klišes. Artimiausia istorinė analogija – vadinamasis sovietų-suomių „Žiemos karas“. Sovietinė propaganda vadino priešininkus „baltasuomiais“ (tikriausiai žodžių „baltieji, baltagvardiečiai“ vedinys – A.S.), po kurių jungu kamuojasi suomių liaudis. „Baltasuomių“ vadovybė vaizduota kaip užsienio kapitalo tarnaitė.

Kremliaus vadai piešė fantastinį paveikslėlį iš savo vaizduotės apie suomių sukilimą, džiaugsmingą sovietinių karių sutikimą. SSRS armija savo vilkstinėse gabeno kolaborantų ministrų kabinetą, „specialiai operacijai“ skirta 10-15 dienų.

Sklandžiai viskas atrodė tik armijos štabų žemėlapiuose, iš tiesų suomiai aršiai priešinosi, nors jų armija buvo beveik dvigubai mažesnė už sovietinę ir net ne visiems užteko šautuvų.

Praėjus porai savaičių nuo sovietų įsiveržimo dingo pergalės giesmės iš sovietinių laikraščių, po mėnesio prašnekta apie Manerheimo linijos (Karelijos sąsmaukoje tarpukariu Suomijos pastatyti kariniai įtvirtinimai – A.S.) neprieinamumą, karo tikslas nuo suomių liaudies išvadavimo „sumažintas“ iki reikalo apginti Leningradą.

Ryšium su kuo Paryžiuje rezidavęs rusų filosofas Georgijus Fiodorovas apibendrino: „Keistai, nesuvokiamai susiklostė istorija. Rusų kariškiai miršta už nuosavą vergovę. Suomiai kovoja ne tik už savo, bet ir Rusijos laisvę.“

Po trejų mėnesių kovojančios pusės pasirašė taikos sutartį. Nors SSRS formaliai naujų žemių pelnė, taigi karą laimėjo, pasaulis politine, moraline, reputacine laimėtoja laikė Suomiją.

Sovietų Sąjunga išmesta iš Nacijų lygos, o herojiška kova sutelkė suomių tautą, kuri ne tik išlaikė valstybingumą, bet ilgainiui ir tapo viena Europos demokratijos raidos, socialinės valstybės, inovacinių technologijų lydere.“

Dabar, kai rusai naikina Ukrainos miestus, prieštankines raketas ukrainiečiams tiekia ir suomiai. Nuo savęs vis dėlto pridurkime – bent tiek.

Apbendrinant čia aptartus vos vos bepradėjusius skleistis ir čia pat ir pačių rusų be ceremonijų „išmindžiotus“ finliandizacijos „želmenis“ pridurtina, jog apie 90 proc. Rusijos prekybos su Suomija iki šiol vykdyta sausuma. ES penktu sankcijų Maskvai paketu išprašė rusų transporto kompanijas iš Bendrijos, taigi ir Suomijos teritorijos.

Beveik akivaizdu, kaip bent apžvelgiamoje ateityje bus ne tik su „Allegro“, bet ir bet kokiu, taip pat krovinių, judėjimu rytų kryptimi.

Ypač kai Rusijos valdančioji klasė jau nebegirdi praktiškai nieko, jokių racionalių argumentų, be atodairos gieda kurtinių giesmes apie „atsaką“ Suomijai už mėginimą lietis prie NATO.

Arūnas Spraunius

 

Autorius:
Voras.online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras.online