Protestai Baltarusijoje – 100 ir daugiau dienų

Protestai Baltarusijoje tęsiasi jau ilgiau nei 100 dienų. Situacija kaimyninėje valstybėje pernelyg nesikeičia. Oficialus Minskas stengiasi įbauginti protestuotojus, jėgos struktūros naudoja represines priemones prieš savo ne…

Protestai Baltarusijoje tęsiasi jau ilgiau nei 100 dienų. Situacija kaimyninėje valstybėje pernelyg nesikeičia. Oficialus Minskas stengiasi įbauginti protestuotojus, jėgos struktūros naudoja represines priemones prieš savo nepasitenkinimą prezidento rinkimų rezultatais, kurie gana akivaizdžiai buvo suklastoti, demonstruojančius žmones. Nežiūrint į tai protesto akcijos tęsiasi, jos tapo reguliariomis ir apėmė skirtingus socialinius Baltarusijos visuomenės sluoksnius. Kaip dar vienas reikšmingas veiksnys šioje situacijoje įvardijama ir Rusijos pozicija. Maskva po neilgu dvejonių nusprendė palaikyti dabar jau tik faktinį Baltarusijos prezidentą.
Einant laikui didėja tikimybė, kad protestai galiausiai pradės silpnėti. Faktiškai, tai yra palanku būtent Aliaksandrui Lukašenkai, kuris jau pademonstravo, jog jo politinis režimas yra patvaresnis, nei galėjo atrodyti iš pat pradžių, o pilietinis protestas pagal savo efektyvumą – bent jau kol kas – nusileidžia grubiai jėgai.
Užsitęsęs nervų žaidimas
Įvykius Baltarusijoje galima pavadinti savotišku užsitęsusiu nervų žaidimu. Viena vertus, protestuotojai demonstruoja stebėtina atkaklumą. Protesto akcijos tapo savotiška rutina, ir oficialiajam Minskui tai turėtų būti nerimą keliantis signalas. Žmonių kantrybė iš tikrųjų baigėsi, vidinis visuomenės protestas, kuris, kaip galima numanyti, kaupėsi ne vienerius metus, galiausiai pasirodė esantys stipresnis už baimę. Panašu, kad šokiruojantis jėgos struktūrų brutalumas (didesnis, negu anksčiau) turėjo priešingą efektą, negu tikėjosi A. Lukašenka. Žmonės pasibaisėjo jėgos struktūrų elgesio žiaurumu, o tai papildomai sustiprino minėtą vidinį protestą.
Kita vertus, Minskas demonstruoja, kad jam pakanka resursų atsakyti į protestus. Jėgos struktūrų atstovai vykdo įsakymus, represijų apimtis tik didėja. Galima sakyti, kad anapus įsivaizduojamos pilietinės barikados esantiems OMONo ir kitų struktūrų pareigūnams irgi jau nėra kur trauktis. Režimas, ypač po visų represinių veiksmų, nukreiptų prieš protestuotojus per pastaruosius mėnesius, išlieka vieninteliu ir paskutiniu jų nebaudžiamumo garantu. Protesto pergalė reikštų, jog jiems visiems teks atsakyti už savo veiksmus. Jėgos struktūros dabar yra galutinai surištos su A. Lukašenka pralietu krauju (ir čia yra ne šiaip posakis – per pastaruosius mėnesiu dėl jėgos struktūrų atstovų veiksmų žuvo mažu mažiausiai 4 protestuotojai).
Atrodytų, kad šiuo atveju reikia kalbėti apie pato situaciją, bet tam tikras perspektyvas įžvelgti vis gi įmanoma. Protestų atkaklumas dar turi potencialą paveikti situaciją – ir nutikti tai gali staiga. Bandant prognozuoti, galima sakyti, jog situacija kardinaliai pasikeistų, jeigu kuri nors iš valstybinės sistemos grandžių neatsilaikytų ir irgi staiga sukiltų prieš sistemą. Pavyzdžiui – jeigu Baltarusijos kariuomenė stotų į protestuotojų pusę, A. Lukašenkos režimas akimirksniu žlugtų. Tačiau labiau tikėtinas yra scenarijus, kad jėgos struktūros savo represinėmis priemonėmis anksčiau ar vėliau užgniauš protestą – dalis aktyvių piliečių bus įbauginta, dalis atsidurs už grotų ilgesniam laikui, dalis – emigruos.
Bandoma įveikti įtampą?
Verta paminėti, jog spręsdamas protestų problemą Minskas iš dalies bando naudoti ne vien rimbą, bet ir meduolį (kitas klausimas – kiek tas meduolis iš tikrųjų yra saldus?). Vienas tokių bandymų buvo A. Lukašenkos vizitas į KGB tardymo izoliatorių ir „apskritojo stalo diskusija“ su ten laikomais politiniais kaliniais spalio 10 dieną. Minėtame susitikime faktinis šalies prezidentas pareiškė, jog „Konstitucijos gatvėje neparašysi“. Tokiu būdu jis bandė pademonstruoti pasirengimą plėtoti pilietinį dialogą (ar greičiau – jo regimybę) bei svarstyti vadinamąją konstitucinę reformą. Tiesa, šis žingsnis didesnio efekto neturėjo. Galiausiai, bendradarbiauti su A. Lukašenko sutiko tik keli iš susitikime dalyvavusių asmenų. Po susitikimo su faktiniu prezidentu namo buvo paleisti verslininkas Jurijus Voskresenskis ir IT įmonės „PandaDoc“vadovas Dmitrijus Riabcevičius. Vėliau paaiškėjo, jog šiuo atveju suėmimas jiems buvo pakeista namu areštu. J. Voskresenskis pareiškė, jog jam buvo pavesta parengti pasiūlymus dėl Konstitucijos pakeitimų. D. Riabcevičius akcentavo, kad „planuoja toliau plėtoti verslą Baltarusijoje“.
Kitas panašus bandymas – A. Lukašenkos pažadas per susitikimą su vienos iš Minsko ligoninių gydytojais lapkričio 27 d., kad po Konstitucijos reformos jis nebebus prezidentu. Ši žinutė irgi akivaizdžiai skirta protestams nuraminti, žadant neaiškioje perspektyvoje lyg tai įgyvendinti protestuotojų reikalavimus, t. y. A. Lukašenkos pasitraukimą iš šalies vadovo posto. Kita vertus, čia irgi yra daug aspektų – pradedant nuo to, kad po Konstitucijos reformos A. Lukašenka vėl gali bandyti eiti į rinkimus, kartu „anuliavęs“ (pagal Rusijos pavyzdį) ankstesnes kadencijas, ar apskritai užims kokį nors naują Tautos lyderio/vado postą (Kazachstano pavyzdžiu).
Reikia suprasti, kad A. Lukašenka yra diktatorius. Tokio pobūdžio politikai beveik niekada savo valia neatsisako valdžios, todėl kiekviename pažade pasitraukti, paleisti iš rankų politinę galią galima pirmiausiai įtarti bandymą apgauti visuomene, manipuliuoti jos lūkesčiais.
Paskutinį žodį tars Rusija?
Versija, kad Baltarusijoje galiausiai viską spręs Rusija, irgi yra gana populiari. Ji, žinoma, turi savo pagrindą. Jokia paslaptis, kad tiek ekonomiškai, tiek politiškai Baltarusija iš esmės yra priklausoma nuo Maskvos. Pro akis nepraslydo ir tas faktas, jog apie pasitraukimą po Konstitucijos pakeitimo A. Lukašenka užsiminė netrukus po susitikimo su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu.
Įdomu ir tai, kad norą pasikalbėti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu išreiškė ir Baltarusijos opozicijos lydere tapusi Svetlana Čichanouskaja. Šią mintį jį išsakė duodama interviu radijo „Svoboda“ ukrainiečių redakcijai. Ji užsiminė, jog norėtų „pristatyti savo poziciją“ V. Putinui bei „išgirsti apie Rusijos poziciją Baltarusijos klausimu“. Žinoma, tai skamba labai naiviai, turint galvoje, jog pats V. Putinas jau prieš kelis mėnesius akivaizdžiai apsisprendė palaikyti visoje šioje istorijoje būtent A. Lukašenką.
Visai gali būti, kad iš tikrųjų teisūs yra tie, kas mano, jog Maskva turi savo planą Baltarusijai ir galvoja pakeisti A. Lukašenką kokiu nors kitu politiku. Tačiau net tokioje situacijoje dabartinis faktinis šalies vadovas gali bandyti apgauti Kremlių. A. Lukašenkas jau anksčiau demonstravo vikrumą santykiuose su Maskva. Kaip ir minėta, vargu ar jis savo valia atsisakytų valdžios – greičiau kabinsis už jos iš paskutiniųjų.
Be to, netgi jeigu Kremliui pavyks pakeisti A. Lukašenką kita figūra, vargu ar tai galima bus vertinti kaip baltarusiško protesto pergalę. Pirmiausiai, Maskva sodintų į Baltarusijos vadovo kėdę tik sau lojalų žmogų. Netenka iš Kremliaus laukti ir baltarusiškos demokratijos palaikymo. Būtų juokinga tikėtis, kad autoritarinė valstybė gali palaikyti demokratiją kitoje šalyje. Be to, Maskva būtų suinteresuota, kad jos į šį postą pasodintas žmogus liktų ten kuo ilgiau. Tokioje situacijoje tie patys laisvi ir sąžiningi rinkimai tampa rizikos veiksniu. Taigi, maksimumas, kurį šioje situacijoje gali įgyvendinti Maskva, spręsdama Baltarusijos problemą, tai pakeisti vieną diktatorių kitu.
Viktor Denisenko

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online