G-6Z6YWBKSCF

Putiną „ypač“ suprantantis vengriškas Kremliaus herojus

Balandžio pradžioje Vengrijoje vykusiuose rinkimuose valdančioji partija „Fidesz“ ir jos nepamainomas lyderis Viktoras Orbanas ketvirtą kartą (nuo 2010-ųjų) pelnė konstitucinę daugumą parlamente, 135 iš 199 vietų. Pergalė reiškia, jog bene svarbiausias Putino draugas Europoje valdys dar bent ketverius metus, iš viso valdžioje bus bent 16 metų.

V.Orbanui buvo 24-eri, kuomet 1988 metais tapo steigėju pirmos opozicinės partijos „Jaunųjų demokratų aljansas“ (sutrumpintai „Fidesz“) dar socialistinėje Vengrijoje. Būdamas 26-erių pagarsėjo kalba 200 tūkstančių miniai Budapešto Didvyrių aikštėje perlaidojant Imrę Nadį bei kitus nužudytus vengrų politikus po sovietų kraujyje paskandinto 1956-ųjų sukilimo: (…) Mes galime išrinkti valdžią, kuri nedelsdama pradės derybas dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš mūsų šalies!“

1990 metų sausį buvęs komjaunimo sekretorius, Budapešto universiteto teisės fakulteto absolventas  nutraukė stažuotę Oksfordo Pembrouko kolegijoje dalyvavimo pirmuose laisvuose rinkimuose  naudai. Galimybę metų stažuotei kaip liberalas pelnė, 1989-aisiais gavęs finansininko bei filantropo Georgo Soroso „Atviros visuomenės fondo“ stipendiją.

„Fidesz“ tada gavo 9 proc. balsų. 1994 metų rinkimuose tepelnius 7 proc., liberalios, „žaliosios“, kiek anarchistinės partijos atstovai pastebėjo „laisvą“ vietą dešiniajame vengriškos politikos flange ir ėmėsi perskvalifikuoti į konservatorius.

Jau karjeros pradžioje V.Orbanui politinės vertybės neatrodė labai svarbios.

Taktika suveikė, 1998 metų rinkimuose „Fidesz“ jau pelnė 29 proc. balsų. Trisdešimtmetis jos lyderis tapo jauniausiu Vengrijos istorijoje ministru pirmininku. Premjerystę iš socialdemokratų  susigrąžino 2010 metais ir nuo tada neatiduoda niekam.

Ręsti politinę imperiją V.Orbanui pagelbėjo Europos Sąjungos (ES) fondų pinigai, prisidedantys prie šalies ekonomikos augimo. ES fondų lėšos sudaro 4 proc. Vengrijos BVP, vyriausybė budriai seka, kad jie pasiektų ministrui pirmininkui artimas verslo struktūras.

Sisteminė korupcija – išskirtinis V.Orbano sukurtos politinės sistemos bruožas. Kaip nurodo buvusi Vengrijos centrinio banko pirmininko pavaduotoja Julia Kiray, su ministru pirmininku bei jo aplinka susijusios verslo kompanijos kontroliuoja apie 30 proc. šalies BVP.

Valdančiąją partiją aptarnauja valstybinė žiniasklaida, 2022 metais „pamaitinta“ 130 milijardų forintų iš šalies biudžeto. Taip pat apie 500 žiniasklaidos vienetų, kuriuos įvairiais metais įsigijo lojalūs „Fidesz“ verslininkai.

Pasak korupciją tiriančios nekomercinės organizacijos „K-Monitor“, „Transparency International“  ir analitinio centro „Politinis kapitalas“ pranešimo, kovą „Fidesz“ reklamai išleido 3,1 milijardo forintų (8,4 milijardo eurų), tai yra tris kartus daugiau nei leidžia įstatymu įtvirtintas limitas.

Kita vertus, V.Orbanas – iš tiesų charizmatiškas politikas. Žurnalistas Gergő Plankó: „Nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio atliktas didelis darbas, tveriant mitą apie save bei savo  partiją.“ Pavyzdžiui, po pirmo provyriausybinio „Taikos maršo“ 2012-aisiais jie vykdomi kasmet, sutraukia šimtus tūkstančių dalyvių bei įgijo ritualo statusą.

Jei karjeros pradžioje priminė dabartinį Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną ir nebuvo daugumos labai mėgstamas, V.Orbanas patikimo „vidutiniam“ vengrui reikalu pakeitė išvaizdą, kalbėjimo manierą. Pasak Vašingtono „Europos politikos analizės centro“ (CEPA) bendradarbio  Andraso Tot-Cifros, dabar pozicinuoja save sąmojingu, politiškai nekorektišku chuliganu, kuo imponuoja daugeliui vengrų. Galima lyginti su Rusijos provincija, kur irgi mėgsta tokius personažus.

Pasak A.Tot-Cifros, Vengrijoje kaip ir Rusijoje esama problemų su istorijos mokymu, istoriniu išsilavinimu, vengrai galvoja apie save kaip apie istorijos bėgyje nuo kitų valstybių (Osmanų,  Habsburgų imperijų) kentėjusias aukas. V.Orbanas tomis „stygomis“ žaidžia“.

Į šį algoritmą įsipiešia ir Briuselio vaizdavimas ne kaip ES (pagal apklausas narystę ES remia apie 80 proc. vengrų), o kaip priešišką Vengrijai biurokratinę galią, esą siekiančią „palenkti“ vengrus.

Ištrauka iš V.Orbano rinkiminės kalbos 2018 metais: „Mes kovojame su priešu, kuris nuo mūsų skiriasi. Jis ne regimas, o slepiasi, ne tiesmukas, bet klastingas, ne garbingas, o be principų, ne nacionalinis, o tarptautinis. Jis neturi tėvynės, bet jam atrodo, jog valdo visą pasaulį.“

2007 metais V.Orbanas griežtai kritikavo tuo metu valdžioje buvusių socialdemokratų sprendimą paremti Rusijos ręstą vamzdyną „Pietų srautas“, pavadinęs tai Vengrijos išdavyste. Pareiškė, jog „Fidesz“ remianti jaunoji karta neturi leisti Vengrijai virsti linksmiausiu rusų koncerno „Gazprom“ baraku (parafrazė sovietinio posakio apie Vengriją kaip linksmiausią sovietinio lagerio baraką).

Reikalai pasikeitė 2009 metų lapkritį, kuomet V.Orbanas apsilankė Rusijos valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavime Sankt Peterburge.

Esama įvairių „virsmo“ aiškinimų (pradedant galimybe Kremliui šantažuoti Vengrijos ministrą pirmininką ir baigiant V.Orbano siekiu ieškoti alternatyvių ES rinkų rytuose), bet faktas – iš aršaus Kremliaus kritiko Vengrijos premjeras virto vienu  nuosekliausių V.Putino „supratėjų“.

Ne tik Kremliaus šeimininko.

2020 metų rugpjūčio 13-ąją ES šalių pasiuntiniai dėjo gėles žuvusiajam protestuose prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą prie metro stoties „Puškinskaya“ Minske, apie pusantro tūkstančių žmonių dėkodami jiems skandavo „Spasibo!“ ir „Dziakuj!”.

Atviras klausimas, ar gėles su kolegomis dėjo Vengrijos ambasadorius. Veikiausiai dėjo. Jo šalis neblokavo Bendrijos anksčiau priimto A.Lukašenkos režimą smerkiančio pareiškimo, bet likus dienai iki užsienio reikalų ministrų diskusijos dėl sankcijų Baltarusijai, Budapeštas jau ragino nepasmerkti baltarusių diktatoriaus ostrakizmui.

V.Orbano pirmo vizito Minske proga 2020-ųjų birželio pradžioje Baltarusijos autoritaras nepraleido progos pareiškimui, jog Vengrija yra artimiausia partnerė ES ir pagrasino, kad Baltarusija ir Vengrija griežtai reaguos į užsienio spaudimą dėl jų branduolinių programų.

Kalbama apie rusų koncerno „Rosatom“ projektus – Astravo atominę elektrinę Baltarusijoje ir dviejų naujų energoblokų montavimą Pakšo atominėje elektrinėje Vengrijoje. Susitarimas dėl pastarosios modernizavimo pasirašytas 2014-ųjų gruodį, kai Rusija jau buvo po Vakarų sankcijomis dėl Krymo aneksijos.

V.Orbanas Minske „savo ruožtu“ ragino Bendriją atšaukti sankcijas Minskui dėl žmogaus teisių pažeidimų, kurie po trijų mėnesių po jo vizito jau išvirto į „kruviną puotą“.

Dėl bendradarbiavmo su Rusija lyg ir neštinos naudos vis dėlto esama mistikos – pasak J.Kiray, Rusijos dalis Vengrijos užsienio prekyboje tesiekia 2-3 proc. Užtat Vengrijos valstybinio banko EXIM investicijų portfelyje Rusijos dalis skirtingais duomenimis siekia 60–80 proc.

Gal istorija veikiau apie sisteminę korupciją.

Nuo rusiškų energetinių išteklių Vengrija priklausoma vienareikšmiškai, nes ministras pirmininkas, skirtingai nei daugelis kolegų Rytų bei Vidurio Europoje, alternatyvos tiesiog neieško. Vengrų naftos perdirbimo gamyklos gali dirbti tik su rusiška žaliava, nuo rusiškų gamtinių dujų šalis priklauso 100 proc.

Grįžus prie vertybių.

Vaizdo kreipimesi vasario 24-ąją V.Orbanas pareiškė, jog jo šalis su sąjungininkėmis ES bei NATO smerkia Maskvos puolimą, bet ir nurodė, jog vyriausybė pirmiausia rūpinsis savo piliečiais. Vengrija ES netaiko veto teisės sankcijoms Rusijai. Užtat stoja piestu prieš energetinį embargą Maskvai.

Esama niuansų, kurie pastebimi tik detalėse. Vengrijos oficiali žiniasklaida apie Rusijos veiksmus Ukrainoje kalba dažniau neutraliai, pristatydama karą kaip be priežasčių  kilusią „stichiją“. Nutinka, jog kartoja Rusijos propagandos tezes: pavyzdžiui „Fidesz“ artimiems politikos analitikams tvirtinant, esą rusai gelbėja ukrainiečius; arba lyginant Volodymyrą Zelenskį su Adolfu Hitleriu.

Kalbėdamas šalininkų mitinge po pergalės šiųmetiniuose rinkimuose V.Orbanas pareiškė, jog vengrams „mažumoje“ teko įveikti ypač gausias konsoliduotas pajėgas: Vengrijos ir tarptautinius kairiuosius, Briuselio biurokratus, G.Soroso imperijos pinigus, tarptautinę žiniasklaidą, Ukrainos prezidentą, kuris, pasirodo, stojo V.Orbanui oponentu.

Pirmiausia vis dėlto tema G.Soroso, už kurio pinigus jaunasis „liberalas“ V.Orbanas savo laiku buvo gavęs stažuotės Oksforde galimybę.

„Atviros visuomenės“ biuras Budapešte uždarytas 2018 metų gegužę. Spaudimo galų gale neatlaikiusio ir į Vieną iš Budapešto 2019-aisiais persikrausčiusio Vidurio Europos universiteto (filantropas jam išleido 420 milijonų eurų) rektoriaus Mikhailo Ignatyevo teigimu, V.Orbano vyriausybė nusprendė paversti G.Sorosą priešu numeris vienas.

BBC ryšium su kuo siūlo ekskursą į 2013-uosius, kai „Fidesz“ lyderiui prireikė patarimo, kaip vėl būti perrinktam. Patarimą gavo Niujorko valstijoje iš politinio konsultanto Arthuro Finkelsteino, kuris yra dirbęs JAV prezidentams Richardui Nixonui, Ronaldui Reaganui, Georgui W.Bushui-vyresniajam ir D.Trumpui. Tai jo teikimu žodis „liberalas“ politikoje virto nepadoriu žodeliu.

A.Finkelsteinas kartojo, jog nereikia kariauti su „Al Qaeda“, o tik asmeniškai su Osama bin Ladenu. Kitaip tariant, rekomendavo politiką personalizuoti, todėl pasiūlė V.Orbanui priešu Sorosą kaip idealų atvejį, kurio krašutiniai dešinieji nekenčia kaip žydo, kraštutiniai kairieji – kaip kapitalisto.

Ironiška, kad A.Finkelsteinas pats buvo žydas.

Apie V.Zelenskį-oponentą V.Orbanas pasisakė tą pačią dieną, kai pasaulis kraupo po publikacijų iš Ukrainos armijos išvaduotos Bučos. Vengrijos ministro pirmininko spaudos tarnyba „po fakto“ suskubo patikinti, jog jų patronas irgi smerkia žudynes Bučoje.

Kita vertus.

Vengrijos ministras pirmininkas į Maskvą išsirengė (vasario 1-ąją) tą pačią dieną, kai Kijeve su solidarumo vizitu lankėsi Jungtinės Karalystės (JK), Nyderlandų ir Lenkijos ministrai pirmininkai. Rusijos prezidentas nurodė Vengrijos ministro pirmininko reikšmingą indėlį, darbuojantis Rusijos bei Vengrijos interesų labui, taip pat išreiškęs viltį, jog reikalai tokia pat kryptimi bus tęsiami.

Supratimą galima ir reikia monetizuoti – derybose Kremliuje Vengrijai pažadėtas 2 milijardų dolerių kreditas sostinę Budapeštą lenkiančio geležinkelio statybai.

Prahos Karolio universiteto bei Bratislavos Komenskio universiteto mokslinio bendradarbio  Alekseiaus Kozharskio pastebėjimu, V.Orbanas žinomas kaip racionalus, ypač ciniškas politikas, todėl kažin ar verta tikėti jo rusofilijos priepuoliais.

Apie cinišką pragmatizmą signalizavo kad ir sausio 28-ąją paviešinti Vengrijos ministro pirmininko planai prieš vizitą pas V.Putiną pasikonsultuoti su ES bei NATO tarptautinio saugumo klausimais.

Šefo vizitą į Maskvą dar gruodžio pabaigoje anonsavęs Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjartas 2021-uosius įvardijo vaisingiausiais Vengrijos bei Rusijos bendradarbiavimo metais. Viltingai vertino 2022-uosius, paminėjęs Pakšo elektrinės statybą, galimybę vengrams gaminti rusišką vakciną nuo koronaviruso „Sputink V“, vengriškos žemės ūkio produkcijos tiekimą į Rusiją.

Pasak politologo, knygos „Pokomomunistinės mafijinės valstybės anatomija. Vengrijos pavyzdys.“ Bálinto Magyaro, paika galvoti, kad V.Orbanas nori traukti ryšius su ES, kai gali net šantažuoti  Bendriją ryšiais su atvirai autoritariniais režimais – ne tik Rusijos lyderiu, bet ir Turkijos bei Azerbaidžano prezidentais Recepu Tayyipu Erdoganu bei Ilhamu Alijevu.

Dabartinių jau tragiškų reikalų kontekste vis dėlto keista skaityti JAV valstybės departamento pareiškimo spalio 24-ąją ryšium su 65-osiomis metinėmis sovietinės armijos krauju paskandinto Vengrijos antikomunistinio sukilimo 1956-aisiais, kuomet ir pagal oficialią statistiką žuvo 2652 sukilėliai, 348 taikūs gyventojai, apie 200 tūkstančiai vengrų emigravo į Vakarus: „Atsimename narsius vyrus ir moteris, kurie Budapesšto gatvėse kovėsi dėl laisvės. Laisvės siekis virto tikrove 1989-aisiais, kuomet Vengrija tapo demokratine šalimi.“

V.Putinas 2006-aisiais vengrams išspaudė  kažką panašaus į atsiprašymą: „Mes suprantame 1956-ųjų moralinius-etinius aspektus ir juos jaučiame.“ Ir nešė vainiką prie paminklo 1956 metų revoliucijos aukoms. 2015-aisiais jau dėjo gėles prie paminklo žuvusiems sukilimą malšinusiems sovietų kareiviams.

Bulgarų kilmės vengrų opozicinė politikė, Europos parlamento vicepirmininkė Klára Dobreva nurodo, jog V.Orbanas žengia tuo pačių keliu kaip V.Putinas ne todėl, kad vengrai ar rusai yra kažkokie ypatingi, o kad, deja, demokratiškų jėgų neužtenka sustabdyti nesąžiningus, beatodairiškus politikus.

Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras.online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

1 Komentaras
Autorius: Voras.online