Putinas 2024 arba kodėl Rusijos studijos nėra mokslas

Manoji karta gerai pamena socialinių-politinių mokslų discipliną, vadintą sovietologija. Respektabilūs sovietologai atidžiai stebėdavo, ką rašo ir kalba, kaip rengiasi ir kaip fotografijose sustatomi SSSR bei jos „draugiškų“ …

Manoji karta gerai pamena socialinių-politinių mokslų discipliną, vadintą sovietologija. Respektabilūs sovietologai atidžiai stebėdavo, ką rašo ir kalba, kaip rengiasi ir kaip fotografijose sustatomi SSSR bei jos „draugiškų“ šalių vadovai, analizuodavo penkmečių planavimo ir vykdymo suvestines, karštai diskutuodavo dėl kokių paslaptingų priežasčių vienoje SSSR respublikoje už kompartiją balsavo 99,90, o kitoje tik 99,85 procento rinkėjų. Darė dar daug kitų dalykų, apie kuriuos pasiklausydavome per įvairius trukdymais slopinamus „balsus“. Sovietologija išugdė ne vieną politikos komentatorių (gal ir ne vieną socialinių mokslų daktarą), tačiau kaip mokslas susikompromitavo nepataisomai, nes nenumatė svarbiausio – SSSR žlugimo, kuris įvyko ne dėl penkmečio planų vykdymo, ne dėl balsavimo procentų ar kitų, neva, labai logiškų priežasčių. Apie tai kodėl įvyko – straipsnio pabaigoje.
Dabartiniai Rusijos politikos analitikai yra kur kas atsargesni, kur kas labiau informuoti. Tačiau ir jiems reikia atsakyti į tą patį klausimą – kas vyksta Rusijoje ir ko galima iš jos tikėtis? O ir patiems maga ne šiaip sau paspėlioti, bet viską sudėti į politinės raidos logiką.
Kas gi toje Rusijoje vyksta?
Atstatydintas premjeras su visa vyriausybe. Klasikiniai politikos mokslai teigia, kad vyriausybes keičia arba krizių cunamiai, arba rinkimų rezultatai. Jei vyriausybę keičia prezidento metinis pranešimas, tai jau ne tikrai ne klasika. Veikiau repas, kaip ir pats prezidento-reperio pranešimas. Toli nuo klasikos ir tai, kad vyriausybės iš esmės niekas nepeikė ir neabejojo ministrų kompetencija, kad nušalintasis premjeras vis taip pat žvaliai šypsosi prezidentui-skriaudėjui, kaip šypsojosi prezidentui-bičiuliui.
Bus keičiama konstitucija. Niekas nežino kaip, bet visi mano, kad bus keičiama ne pagal kokius žmonių norus, bet pagal valstybės (o tikriau, jos vadovų) interesus. Jauniems politologams gera tema daktarinės disertacijoms – o komentatoriams – dvigubiems honorarams, pradžioje aiškinant, kaip bus, paskui aiškinant, kodėl įvyko kitaip. Gausybėje vakarietiškų komentarų aptikau sakant, kad visa, kas įvyko sukėlė sprogusios bombos efektą. Jei jau taip, tai žinokite, kad netikėtu laiku ir netikėtose vietose bombas sprogdina ne demokratiškai rinkti politikai, o… (patys žinote, kas).
Kodėl Kremliaus užkulisių tyrėjai taip dažnai klysta, ir kodėl į visas Rusijos studijas reikia žiūrėti veikiau kaip į politikos pramogą, bet ne į politikos mokslus? Rusijos studijų grandai aiškinasi (pripažindami, kad nesupranta), kodėl staiga Putinui, užuot ramiai gyvenus, reikia konstitucijos pataisų ir pilko biurokrato iš mokesčių inspekcijos.
Teorijos logiškos, nors, kaip sakoma, diametraliai priešingos. Viena teigia, kad tai eilinis politinis pokštas – Rusijos prezidentas stiprus kaip niekada ir žaidžia, kas jam patinka: susikurs tokį valdymo modelį, kokio tik norės. Kita sako, kad Rusijos prezidentas silpsta ir pradeda strategiškai painų žaidimą tam, kad kaip nors išsigelbėtų.
Sako, kad pagal konstituciją Putinas turi baigti savo prezidentinę valdžią 2024 metais. Beje, turėjo baigti dar 2008, bet nebaigė, turėjo dar kelis kartus… Tai kodėl turiu manyti, kad 2024 metai bus kokie kitokie. O jei bus ne kitokie, tai logiška būtų prie metų nesirišti – Putinas gali ir konstituciją pakeisti iš esmės, ir likti net kur norės – būti prezidentu, premjeru, pensininku. Nebūtinai valstybės vadovu, tiesiog tuo, kuo būti nori. Tiesa, nedemokratinių valstybių patirtis sako, kad buvusieji prezidentai dažnai eina į kalėjimą arba į kartuves, tad geriau jau būti prezidentu. (Sako, kad „gerasis“ Jelcinas pasirinko savo įpėdiniu Putiną tik dėl ramaus poilsio, bet sako Rusijos studijų specialistai tai galima ir netikėti.)
Yra ir naujų sumanymų. Kazachų Nursultanas surado būdą, kaip būti valdžia virš visų likusių valdžių. Tad gal ir Putinas apie tai mąsto?
Taigi, daugelis logiškai tiki, kad Putinas sugalvos ką nors tokio paprasto, kaip, sakykim, prezidentinių kadencijų skaičiavimą iš naujo (mat konstitucija pakeista) ar vėl pasinaudos berniuko-pasiuntinuko Medvedevo pagalba. Daug nereikia. Kinijos vadovas Xi panaikino kadencijų ribojimą ir tiek („parlamentas“ pritarė 2959 balsais iš 2964).
Jei vis tik maga žinoti, kaip bus, tai atsakymą jau dabar sako istorija. Sunku rasti daug faktų, kad valdžia ar sistema Rusijoje pasikeitė dėl, kadencijų, dėl rinkiminės konkurencijos, dėl ekonominės sistemos reformų. Keitėsi dėl sąmokslų, maištų, karų, gamtos kataklizmų, užsienio intervencijų. Kodėl nuo šios dienos turėtų būti kitaip? Putino politinė kaukė jau ne kartą buvo nuplėšta, tikintis pamatyti, kas po ja… O po ja nieko ypatingo – tas pats Putinas.
Tai kam tada iš viso tie rinkimai ir kadencijos, visas tas demokratijos maskaradas? Rusijai pačiai jo nelabai reikia, reikia veikiau tam, kas vadinama tarptautine bendrija, kurios bendravimo principuose įrašyta, jog demokratija (ar pseudo demokratija) turi būti kažkaip institucionalizuota. Kadangi kadencijų skaičių, valdžios įgaliojimus ir kitus formalumus sugalvojo žmonės, tai ir jų vykdymas ar nevykdymas nėra šventas reikalas. Kokia nors Europos Taryba surašys protokolą ir tiek.
Sakome kad Rusija neprognozuojama todėl, kad patus nežinome, ko iš jos norime, o jei nežinome, tai ir iš viso negalime prognozuoti. Ar pati Rusija žino?
Pamenu nesibaigiančius ginčus, su savo tėvu – politiniu Sibiro tremtiniu – apie tai, ar visi Lenino-Stalino-Brežnevo valstybės nusikaltimai buvo gerai suplanuotos ir vykdytos strategijos dalis, ar viso labo negabios, arogantiškos prasčiokų gaujos kruvinos avantiūros? Jis manė, kad tai strategija, man regėjosi, kad tai nemokšų balaganas.

Tai kas yra tas Putinas – strategas, galiausiai atkursiantis bent jau regimą žmonių paklusnumą diktatūrai, ir supervalstybės statusą, ar tai tik pragmatikas, beviltiškai įklimpęs niekaip nesimodernizuojančioje bendruomenėje, geopolitinėje kleptomanijoje ir kivirčuose su likusiu pasauliu?
Girdžiu atodūsius, bylojančius, kad Rusijos protu nesuvoksi, ir ji visada bus tokia neprognozuojama. Nėra jėgos, kuri ją pakeistų.
Netiesa. Pakeisti galima, ir tai ne taip jau sunku.
Buvo toks JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, kuris, užuot sovietologiškai studijavęs SSSR politikos išmones ir bandęs jas suprasi, pasielgė visai priešingai – privertė Sovietų Sąjungą gyventi pagal savo, t.y., Vakarų politinę logiką. Michailas Gorbačiovas ūmai tapo visai prognozuojamas, ir nebereikėjo jokių sovietologinių teorijų. Paprašė nugriauti tą sieną ir… niekur nebūtų dingęs. Kai SSSR tapo suprantama, paaiškėjo, kad jos galima nebijoti. Galima ją net pakeisti. Tad ir SSSR žlugimas pasidarė logiškas.
Tad jei norime žinoti, kas bus Rusijoje 2024 metais, sukurkite tokią situaciją, kad Rusija elgtųsi pagal mūsų sukurtą schemą. Geopolitinėje šachmatų lentoje turime žaisti baltosiomis figūromis, o ne tik reaguodami į kokių putinų ar kimų išmones. Kai Trumpas tai daro, reikia bent netrukdyti. Tada bus mažiau erdvės politologinėms fantazijoms, ir šiaip geriau…
Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online