Raudonų linijų „industrija“ rytų Europoje

Po nepavykusių virtualių derybų su Amerikos prezidentu, kai nepavyko susitarti dėl nieko, Rusijos lyderis nutarė kelti geopolitinę kainą ir pareikalavo iš NATO raštiškų teisinių Rusijos saugumo garantijų.

Gruodžio 17 dieną Rusijos užsienio reikalų ministerija publikavo projektą Maskvos susitarimo su Amerika ir NATO, kuriame reikalaujama Aljanso „neplėtros“ rytų kryptimi, kas reiškia jokių posovietinių respublikų nepriėmimą, atsisakyti bet kokios karinės veiklos Ukrainos teritorijoje kaip ir kitose Rytų Europos šalyse, Užkaukazėje bei Vidurio Azijoje, nedislokuoti Europoje raketų su branduolinėmis galvutėmis bei nerengti stambių karinių mokymų netoli Rusijos sienos.

Po publikacijos naujasis Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Riabkovas tiesiai pagrasino Vakarams kariniu-techniniu atsaku, jei šie nepriims siūlymo.

Jo šefas Sergejus Lavrovas spaudos konferencijoje Sočyje po susitikimo su nuo Gruzijos 2008-aisiais atplėštų Abhazijos ir Pietų Osetijos užsienio reikalų ministrais išvakarėse į klausimą, ar susitikime svarstyti atsakomieji žingsniai Gruzijos priėmimo į NATO atveju, atsakė, jog Maskva Aljanso plėtrą vertins kaip „raudonų linijų“ peržengimą.

Prezidentas Vladimiras Putinas Gynybos ministerijos kolegijoje tą pačią dieną pareiškė, jog nors  Amerikos garantijomis tikėti negalima, Maskva reikalaus daugiau negu paprasti verbaliniai patikinimai, o jei NATO infrastruktūra vis dėlto judės toliau į rytus ir atsiras Ukrainoje, Rusija bus pasirengusi kariniam-techniniam atsakui.

Kaip viena opcijų svarstomas rusiško branduolinio ginklo Baltarusijoje dislokavimas.

Kremliaus patarėjas, Rusijos užsienio reikalų tarybos valdybos pirmininkas Fiodoras Lukjanovas savo paskyroje interneto socialiniaime tinkle lapkričio 24 dieną parašė, jog Rusija puls Ukrainą Aljanso plėtros į šią šalį atveju argumentavęs, jog Maskvai teks pravesti naujas „raudonas linijas“.

Žodžiu, kai/nes nuo liepos vykusioms neviešoms derybos atsidūrus aklavietėje, Maskva ryžosi atskleisti kortas ir prisiminė geopolitines „raudonas linijas“.

NATO savo ruožtu pakartojo paramą Ukrainos suverenumui ir teritoriniam vientisumui ir kad agresija prieš Ukrainą Maskvai kainuos brangiai bei turės masyvių ne tik geopolitinių (ir ekonominių) pasekmių.

Naujienų agentūra „Reuters“ gruodžio 4-ąją citavo JAV prezidento Joe Bideno reakciją į V.Putino pareiškimą, jog NATO plėtra į Ukrainą gali būti „raudona linija“ Maskvai, jog seniai žino apie Rusijos veiksmus, todėl jokių „linijų“ nepriimąs.

Įdomiai pasisakė Kremliaus propagandininkas Sergejus Markovas, pareiškęs apie realią paramą V.Putinui savo šalyje ir už jos ribų. Nors kai kam Rusijos prezidentas tarsi kaulas gerklėje, niekas nieko jam padaryti negali ir negalės, Vakarams dera grįžti į tikrovę, kur V.Putinas (reikia suprasti gajus – A.S.) tarsi pasakos stebuklingas herojus, fizinių bei intelektinių jėgų žydėjime. Ultimatumas tereiškia, jog Rusijos lyderiui atsibodo kęsti Vakarų įžūlumą. Maždaug, susivaldykite patys.

Savaip logiškas apibendrinimas, kuomet V.Putinas kone kiekviename viešame pasirodyme primena tautiečiams apie „Rusiją, apgultą tvirtovę, jog „priešas už vartų, bet mūsų neįveiks, nes disponuojame geriausia ginkluote“.

Pavyzdžiui, metiniame pranešime Nacionaliniam susirinkimui 2018 metų kovo 1-ąją prezidentas beveik pusę (45 minutes) laiko skyrė naujai, jo teigimu, neįveikiamai ginkluotei – povandeniniams dronams, meteorito greičiu taikinį sekančiam raketų kompleksui, tarpkontinentinei balistinei sparnuotajai raketai, kuri gali pasiekti bet kurį taikinį pasaulyje.

Nuo tada V.Putinas tezę apie neįveikinamą rusų naujausią ginkluotę viešai pakartojo mažiausiai du kartus.

Dar viena Rusijos prezidento tezė: kad „Mes (rusai? – A.S.) kaip kankiniai pateksime į rojų, o jie (ne rusai? – A.S.) paprasčiausiai padvės.“ Tai pareiškė kalbėdamas apie branduolinio konflikto grėsmę Kremliaus remiamo „Valdajaus“ diskusijų klubo sesijoje 2018-ųjų spalį.

Geopolitinio pato, tiesiai kalbant – aklavietės, atveju kaip taktinė labai nepatikima išeitis geopolitinių „raudonų linijų“ problematika aktualizuojama, Rusijos prezidentas tą daro ne pirmas ir ne vienintelis.

Tarp su žodžių junginiu „raudonos linijos“ interneto paieškos sistemoje „Google“ siejamų apie 3 440 000 (gruodžio 21 dienos rezultatas) viršutinėse pozicijose esančių nuorodų kalbama beveik vien apie teritorijų planavimą ar pageidautinų ribos brėžimą įvairiose gyvenimo srityse – socialiniuose santykiuose, versle, etikoje etc. Apie geopolitiką „kol kas“ nė žodžio.

Anglakalbė sąvoka „Red Line“ tą pačią dieną pelnė net apie 4 330 000 000 nuorodų, tačiau bent pirmame nuorodų šimtuke geopolitinė dedamoji tarp jų irgi nedominavo.

Bet galima priminti Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, kuris rugsėjo 23-ąją kalbėdamas Jungtinių Tautų (JT) generalinėje asamblėjoje kovinių nuodų „Novichiok“ naudojimą nuodijant Rusijos opozicinį politiką Aleksejų Navalną pavadino „raudonos linijos“ peržengimu.

Dabar galima ir pasakyti, kad lietuviškame „raudonųjų linijų“ nuorodų rinkinyje „Google“ maždaug po pirmo penkiasdešimtuko geopolitinė dedamoji ima gausėti („Brexit“, Astravo atominė elektrinė, Rusijos prezidento reklamuojama Baltijos šalių okupacijos 1940-aisiais  versija, Šiaurės Korėjos branduolinė programa…).

Lietuviškame „Google“ maždaug trečiame nuorodų dešimtuke atsiremsime ir į grėsmingą baltarusių diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos pareiškimą, kad protesto akcijų dalyviai (pasak diktatoriaus, po gatves besišlaistančių protestūnų) Baltarusijoje daug kur peržengė „raudonąją liniją“. Esą  „masė“ suradikalėjo, ir teroristiniam karui prieš Baltarusiją turi būti užkirstas kelias.

Beje, karo autorės baltarusių autoritaro intepretacijoje pirmiausia yra Lenkija ir Lietuva.

Panašu, ponas E.Macronas ir jo kalbų rašytojai žino, kad „raudonųjų linijų“ sąvoka tinkama, nes aktuali. „Linijų“ geopolitikos problematika XXI amžiuje gausi, nestokoja įvairovės, su „raudonųjų linijų“ diplomatija ne viskas paprasta.

Iš kitos pusės, kas sakė, kad gyvename darniame, vien harmonijos dėsnių žmonių bei valstybių santykius balansuojančiame pasaulyje?

„Raudonųjų linijų“ sąvoka politikoje kildinama iš vadinamosios „raudonų linijų“ sutarties dėl naftos verslovių paskutines dienas gyvavusioje Osmanų imperijoje 1928-ųjų liepą tarp britų Irano, Prancūzijos bei dviejų JAV naftos kompanijų.

Derantis dėl verslovių, imperijos sienos jau buvo neaiškios, ir kai dėl šios priežasties derybos „pakibo“ bei iškilo nepasirašymo grėsmė, problemą išsprendė britų verslininkas Caloustenas Gulbenkianas, paėmęs raudoną pieštuką ir savavališkai jas perbraižęs. Tai reiškė, kad linijas peržengusieji negalėjo būti tikri dėl to, kas vadinama „užtikrintu saugumu“.

Nuo tada „kirsti raudoną liniją“ visame pasaulyje reiškė peržengti ribą, už kurios galima tikėtis negrįžtamų pasekmių. Subtiliai pavojingos tai buvo linijos, nes jas peržengus bent teoriškai grėsė  neišvengiamas ir kietas atpildas, todėl ir nustatomos jos dažniausiai būdavo aukščiausiame lygyje.

XXI amžius kaip bent kol kas geopolitikos amžius nurodo, kad „raudonų linijų“ temą tinkama aptarti kaip geopolitiškai skausmingą klausimą, ypač daugėjant precedentų, kai „linijų“ ignoravimas baigiasi niekuo, andai grėsminga buvusi taisyklė nebeveikia.

Pavyzdys – sirų diktatoriaus Basharo Assado cheminio ginklo panaudojimas prieš taikius gyventojus. Kai 2013-aisiais rugpjūčio 21 dieną prie Damasko nervus paralyžuojančios dujos nužudė per tūkstantį civilių, Amerikos prezidentas Barackas Obama sudvejojo smogti net ribotos apimties karinį smūgį taikiniams Sirijoje, nors prieš tai perspėjo Damaską neperžengti „raudonos linijos“ ir nenaudoti cheminių ginklų prieš savo piliečius.

Planeta „tebesrebia“ andainykščio neryžtingumo pasekmes. 2018 metų vasario 8-ąją JAV gynybos ministerija informavo pritarianti JT siūlymui paskelbti mėnesio paliaubas, kad į Maskvos remiamos  sirų vyriausybinės armijos apsiaustus rajonus būtų galima pristatyti humantitarinę pagalbą. Niekas paliaubų laikytis nesirengė, žudynės tęsėsi.

O juk tikėtina, kad B.Obamai nesudvejojus ir ištesėjus grasinimą dėl „raudonos linijos“, situacija būtų buvusi bent kiek kita.

Esame įpratinti prie pranešimų apie pavojingus rusų karinių lėktuvų manevrus prie pat NATO orlaivių ar karinių laivų virš Baltijos, Juodosios jūros. Juk irgi „raudonos linijos“, jei koks lakūnas nesusitvarkytų su valdymu, nervais ir įvyktų susidūrimas.

2018-aisiais vadinamosios Tripusės kontaktinės grupės Minsko derybose dėl konflikto Ukrainos rytuose sureguliavimo ginčų įkarštyje Maskvos remiamų separatistų atstovams provokaciškai pasiteiravus tuometinės Ukrainos atstovės, tuometinės Rados pirmininko pirmosios pavaduotojos Irinos Geraščenko, ar ji nesibaimina dėl savo trijų vaikų saugumo, politikė atkreipė kitų dalyvių (tarp jų separatistų kuratorių iš Rusijos) dėmesį, kad tai vis dėlto diplomatinės derybos, o ne banditų susiėjimas, o apie peržengtą „raudoną liniją“ pareiškimu informavo Minsko policiją.

Irgi primintina, kad Tripusės kontaktinės grupės Minsko derybos dėl Rusijos išprovokuoto karinio konflikto Ukrainos rytuose nuo 2018-ųjų iki dabar nepasistūmėjo nė į jokią pusę kaip ir be jokio atsako liko Maskvos remiamų separatistų banditiškas įžūlumas.

Ir su naujausiomis (karščiausiomis?) „raudonomis linijomis“ teks pagyventi. Rusijos prezidentas gal ir iš nevilties mėgina piršti Vakarams savotišką Francio Fukuyamos „istorijos pabaigos“ versiją –  tikėdamasis formaliu dokumentu užsitikrinti dabartinio Maskvos režimo išsaugojimą?

Galima vertinti ir kaip geopolitinio naivumo apraišką.

Vis dėlto paskutinė irgi su „raudonomis linijomis“ sietina naujiena. Amerikos valstybės departamentas gruodžio 21-ąją paskelbė rekomenduojąs JAV piliečiams susilaikyti nuo kelionių į kai kuriuos Ukrainos rajonus ir dėl COVID-19 pandemijos, bet ir galimos Rusijos agresijos.

Gali būti, su naujausiomis „raudonomis linijomis“ žengiame į ypač trapų, pavojingą laiko tarpsnį.

Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online