Realistai baltai pradeda ir laimi

Dinamiškai besiplėtojantys įvykiai verčia pildyti ir tęsti kai kuriuos naratyvus, kas dabartinėmis aplinkybėmis neturėtų stebinti. Taip nutiko ir su čia skelbtu tekstu „Europos realistai baltai“, kuriame priminta, kas akivaiz…

Dinamiškai besiplėtojantys įvykiai verčia pildyti ir tęsti kai kuriuos naratyvus, kas dabartinėmis aplinkybėmis neturėtų stebinti. Taip nutiko ir su čia skelbtu tekstu „Europos realistai baltai“, kuriame priminta, kas akivaizdu – įtampas Europoje Kremlius provokuoja. Po Gruzijos 2008-aisiais, Ukrainos 2014 metais, nuodijimų ar galabijimų „kitaip“ namuose ir ne namuose Vakarai droviai reiškia „susirūpinimus“, bet nieko realaus nedaro.
Rytų Europos atstovai apie Maskvos keliamas grėsmes bei augantį geopolitinį įžūlumą atvirai ir be išsisukinėjimų perspėjo nuo pat pradžių ir visą laiką. Kol Vakarai dvejoja, Lenkijos, Baltijos valstybių, Švedijos, Rumunijos politikai, pavyzdžiui, Europos parlamente jaučia augančią atsakomybę, tarkime, irgi Baltijos šalių europarlamentarų iniciatyva pernai suburtas europietiškos Rusijos draugų forumas, pašauktas būti alternatyva Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono doktrinai, jog būtina Rusiją greitai sugrąžinti į Europos glėbį tokią, kokia yra.
Tokią poziciją baltai visada vertino kritiškai, todėl inicijavo diskusijas, idant vis labiau būtų girdimas mūsų balsas, kad Rusijai reikia pirmiausia padėti grįžti į demokratijos kelią, o ne užsiimti konformistiškai patogia „Vladimiro Putino supratėjų“ (Putinversteher) filosofija. Diskusijos pašauktos skatinti Rytų ir Vakarų bendradarbiavimą be nuostolio demokratijai. Vienas prioritetų – pasienyje su Rusija ir Baltarusija esančių valstybių saugumas, todėl NATO vienybė turi likti didžiausiu ramsčiu bei efektyviausiu  atsaku į kai kurių šalių vykdomą agresyvią politiką.
Ir štai rugsėjo 28-ąją į Lietuvą atvykęs Prancūzijos prezidentas E.Macronas jau teigė norįs paaiškinti, kodėl jo šalis ėmėsi rusiškos iniciatyvos. Pasak E.Macrono, ji grįsta noru turėti skaidrų dialogą su Rusija, kad kiekviename etape ir Lietuva būtų informuota apie tai, kaip vyksta darbai ir ko galima pasiekti. Esą jei norima ilgalaikės taikos Europoje, su Rusija dirbti reikia, negalima gyventi lyg Europos Sąjunga (ES) būtų toli nuo jos. Dera dirbti strategiškai, siekiant kurti saugumo, atnaujinto bendradarbiavimo, pasitikėjimo architektūrą, kuri leidžia nekilti įtampai, kovoti su kibernetinėmis atakomis, dezinformacija ir destabilizavimu.
Prancūzijos prezidentas apibendrino, kad jo šalis šiuo klausimu nėra naivi, o atvirkščiai – reikli, pabrėžęs siekį asmeniškai ir empatiškai vertinti Lietuvos patirtį, kuriai labai skaudžių XX amžiaus žaizdų paveldas nurodo kitokį strateginį dialogą su Rusija nei prancūzams, kaip žinoma, Prancūzijai XX amžius buvo kitoks nei lietuviams. Esą Vakarai dialogą su Rusija kuria, labai pagarbiai bendradarbiaudami su visais europiniais partneriais.
Prieš vizitą į Baltijos šalis (po Lietuvos E.Macronas nuvyko į Latviją) prancūzų dienraštis „Le Monde“ rugsėjo 22-osios numeryje paskelbė nutekintas detales rugsėjo 14  dieną Paryžiaus  iniciatyva vykusio Rusijos bei Prancūzijos prezidentų telefoninio pokalbio (pasirodo, konfidencialaus, nes jo detales išviešinusią publikaciją lydėjo skandalas), per kurį be kitų temų aptarta rusų opozicionieriaus Aleksejaus Navalno apnuodijimo tema. V.Putinas nė nemirktelėjęs iškėlė prielaidą, esą žymiausias Rusijos opozicinis politikas cheminiu ginklu pripažįstamų nuodų „Novichiok“ galėjęs išgerti pats (asmeniškai užsinorėjo dviejų savaičių komos? – A.S.), juos apskritai lengva pasigaminti, mat vienas „Novichiok“ kūrėjų gyvena Latvijoje (?).
Vėliau jau leidinys „Business Insider“ pranešė apie E.Macrono įsiūtį po pokalbio, esą negalima prezidentui meluoti tarsi kokiam valstiečiui. Logiška, kad savo kreipimesi rugsėjo 22-ąją į Jungtinių Tautų (JT) Generalinės asamblėjos 75-os sesijos dalyvius Prancūzijos prezidentas ragino Maskvą atskleisti pasikėsinimo į A.Navalną aplinkybes. Anksčiau Prancūzijos vadovas yra sakęs, kad cheminio ginklo panaudojimas – tai peržengta „raudona linija“.
Tik fragmentas, patvirtinantis baltų realizmą Kremliaus atžvilgiu. Ir paaiškinantis, kodėl anksčiau už dialogą su Maskva (tokia, kokia yra) agitavęs Paryžius pastaruoju metu susilaiko ir nuo planuotų diplomatinių judesių ta kryptimi – rugsėjo 14-ąją neįvyko anonsuotas susitikimas Paryžiuje 2002-aisiais įsteigtu formatu „2+2“ (Rusijos ir Prancūzijos užsienio reikalų bei gynybos ministrai). Kaip nurodė Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Agnesė von der Muehl, susitikimas atidėtas dėl susiklosčiusių aplinkybių (nesunku numanyti, jog pirmiausia pasikėsinimo į A.Navalną ir ypač Kremliaus „argumentacijos“ šiuo klausimu). „Le Monde“ ryšium su tuo priminė, jog atidėtas irgi anonsuotas Prancūzijos prezidento vizitas į Maskvą rugpjūčio pabaigoje.
Užtat E.Macronui viešint Vilniuje, jau abu prezidentai – Prancūzijos ir Lietuvos – pasisakė už kuo greitesnes ES sankcijas Baltarusijos diktatoriui Aleksandrui Lukašenkai, taigi Paryžius kaip ir remia visų Baltijos valstybių poziciją, jog delsimas šiuo klausimu pakerta pasitikėjimą ES.
Prancūzijos prezidento požiūrio „slinktį“ interviu interneto leidiniui „Ekonomicheskie novosti“ rugpjūčio 21 pažymėjo ir žinomas rusų politologas Andrejus Piontkovskis, E.Macrono pareiškimą, jog ES privalo remti protestuojančius Baltarusijos žmones, pavadinęs beprecedenčiu šiam politikui, kai šis visus praėjusius metus reiškėsi kaip ištikimas V.Putino liokajus (politologo panaudotas žodis). Pasak A.Piontkovskio, tai ypač iškalbinga ir dėl to, kad Rusijos agresijos prieš Ukrainą klausimu Prancūzijos prezidentas niekada nepasisakė taip vienareikšmiškai. Tikėtina, kad jį kaip ir ES biurokratus iki širdies gelmių sukrėtė A.Lukašenkos budelių žiaurumas, malšinant protestus.
Iš to politologas darė išvadą, jog galima tikėtis ES ir Amerikos konkrečiai griežtų sankcijų ir Minsko režimui, ir Maskvai. Dėl sankcijų griežtumo – sunku pasakyti, bet jau galima laikyti faktu Baltijos šalių inicijuoto sankcijų proceso įsibėgėjimą. Rugsėjo 29-ąją Kanada ir Jungtinė Karalystė (JK) paskelbė apie bendras sankcijas Minsko režimui už Prezidento rinkimų falsifikavimą bei pareigūnų žiaurumą prieš taikius prostetuotojus. Amerikos kongrese pateiktas įstatymo projektas dėl sankcijų Maskvai. Lieka ES, kurios sankcijas iki spalio pradžioje suplanuoto viršūnių susitikimo jau mėnesį blokavo Kipras, nepaisant Briuselio įkalbinėjimų.
Baltai apie realizmą, iliuzijų neturėjimą santykiuose su Rytais kalba seniai, kantriai ir veikia taip pat nuosekliai, kantriai – rugsėjo pabaigoje pirmi sankcijas jau taikė maždaug šimtui su rinkimų klastojimu bei neteisėtu Baltarusijos piliečių persekiojimu siejamų valdininkų.
Kad Baltijos šalių inicijuotas veiksmas įsibėgėja, liudija ir prezidento E. Macrono susitikimas Vilniuje su Baltarusijos opozicijos lydere Sviatlana Cichanouskaja, viešojoje erdvėje jau anonsuotas Vokietijos kanclerės Angelos Merkel susitikimas su de facto Baltarusijos prezidento rinkimus laimėjusia politike. Prancūzijos Europos reikalų ministras Clementas Beaune’as leidiniui „Politico“ dar Prancūzijos prezidento vojažo po Baltijos šalis išvakarėse nurodė, jog Paryžius yra atviras  Europos sankcijoms autokratiškam Baltarusijos prezidentui.
Pasirodo, rytinės Baltijos realizmas gali dirbti ir net išjudinti Europą. Prancūzijos prezidento vizito Lietuvoje išvakarėse prezidentas Gitanas Nausėda dienraščiui „Le Figaro“ teigė realistiškai vertinąs Prancūzijos vadovo 2019 metais deklaruotą siekį atnaujinti dialogą su Maskva. Prezidentas irgi pabrėžė, kad Prancūzija gali imtis tarpininkavimo siekiant pradėti taikų dialogą tarp Baltarusijos valdžios ir pilietinės visuomenės, ypač prisimenant E.Macrono vaidmenį liepos mėnesį vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime ekonomikos gaivinimo plano klausimu. Derybos buvo labai sunkios, tačiau Prancūzijos prezidentui ir Vokietijos kanclerei pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp įvairių šalių grupių.
Tiesa, tarpininkavimas Baltarusijos klausimu tapo abejotinas po to, kai į Prancūzijos prezidento repliką paskutinį rugsėjo savaitgalį Prancūzijos laikraščiui „Le Journal“, jog akivaizdu, kad A. Lukašenka turi pasitraukti, šis kaip visada tiesmukiškai ir atvirai grubiai atsikirto siūlymu pačiam E.Macronui atsistatydinti po „geltonųjų liemenių“ protestų kaip „nepatyrusiam“.
Šia prasme įdomu ir simptomiška, kad po Vilniaus nuvykęs į Rygą, Prancūzijos prezidantas savo naratyvą papildė dar vienu motyvu, pareiškęs, jog dialogas su Rusija padės veiksmingiau kovoti su kibernetinėmis atakomis. Labiau tikėtina, jog prieš tai Paryžiui teks pereiti eilinį nusivylimų Maskvos apgaulingais pažadais ir/ar atviru sukčiavimu ratą.
Vakarams niekaip neišeina atsiriboti nuo nuosavo naivumo. Baracko Obamos prezidentavimo metais Jungtinėms Valstijoms nepavyko „perkrauti“ santykių su Rusija, akivaizdu, jog ir prezidentas E. Macronas, tarkime nelabai pagrįstai įtikėjo galįs priversti V.Putiną bent pradėti linkti į civilizacijos pusę. Baigėsi – kaip baigėsi, apgailestavimu, kad meluojama tarsi valstiečiui. Be užuominų į valstiečių socialinės grupės įžeidimą, kalbama vis dėlto apie aukštąją politiką, nuo kurios skaidrumo bei sąžiningumo priklauso ištisų tautų (kaip baltarusių šiuo atveju) likimai.
Baltai tą žino ir iliuzijų neturi. Šia prasme Prancūzijos prezidento vizitas reiškia baltiško realizmo europinį pripažinimą.
Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online