G-6Z6YWBKSCF

Respublikos-dvynės už Maskvos pavadėlių

Gyvenime teko iš arti pamatyti ne vieną tarptautinės bendrijos nepripažintą valstybę. Atsiranda jos labai skirtingomis aplinkybėmis. Kartais jas sukuria teisėta tautos valia, bet tarptautinis supratimas apie tai ateina vėliau, kartais tai būna koks nors keistų karinių į politinių sutapimų kuriozas, kartais (ir gana dažnai) valstybes „suorganizuoja“ pavieniai politiniai avantiūristai ar kokių didelių valstybių intrigos. Azijoje ir Afrikoje valstybėmis nepripažintų teritorijų dešimtys. Arčiau mūsų prieš kelis dešimtmečius nepripažintas valstybes buvusioje Jugoslavijoje „kepė“ daugiausiai serbai (o, beje, ir kitos etninės grupės, nors mažiau). Daugelis jų „pasimirė“ pripažinimo taip ir nesulaukę.

Visos nepripažintos valstybės turi panašių valstybingumo „parodymo“ problemų. Nelabai aišku, net kiek gyventojų jose gyvena, mat „piliečiai“ dažniausiai turi vienos ar kelių kaimyninių valstybių pasus, savo įmones registruoja savaip suprantamame užsienyje, neturi savų interneto domenų, dažniausiai neturi savo pinigų… daug ko dar neturi. Bet jų „vadai“ mano, kad turi valstybę,

Pastaraisiais dešimtmečiais naujas valstybes sparčiai „gimdė“ Motina Rusija. Atsiprašau už fiziologiją, bet Rusijos gyvenimas nebuvo toks paprastas – ne vienas bandymas pagimdyti kokią respubliką savo kaimynystėje pasibaigė persileidimu, kartais ir pati Maskva nutardavo nutraukti nėštumą. Šiaip ar taip, keletas Motinos Rusijos geopolitinių kūdikių išgyveno, o šiandien net… kariauja Ukrainoje. Apie tuos kūdikius ir bus kalba.

Vaikų vardai…

Paupio Gyventojų Respublika. Oficialiai ji vadinama Donecko Liaudies Respublika, tačiau tikri lietuviai juk žino, kad Donecko vardas atsirado nuo Siverski Donec upės, toji gi susijusi su Donu, o šis žodis senąja sarmatų kalba reiškia tiesiog – upė. Donecko miestą (šalies sostinė!), kurį norima parodyti labai rusišku, įkūrė verslininkas iš Velso John Hughes, o žmonės pagal įkūrėjo pavardės fonetiką vadino jų Juzofka. Sovietinės valdžios dėka miestas vadinosi Stalinu, ir tik gerokai po karo tapo Donecku. (Gal vėl bus Stalinas, kas žino?)

Papievio Gyventojų Respublika (atspėjote, oficialiai Luhansko Liaudies Respublika), savo kilnų vardą kildina nuo Luhano upės, ir niekas neabejoja, kad tas Luhanas yra pažodžiui pievele tekanti upė. Bet su sostine ir jos pavadinimu taip pat kuriozas – šį rusų (sic!) miestą įkūrė britų pramoninkas Charles Gascoigne, o pats Luhanskas net du kartus buvo pervadintas į Vorošilovgradą. (Buvo toks generolas sovietiniais laikais.) Bet liko Luhansku. Ar ilgam irgi nežinia, nes entuziazmo „pievelę“ paversti kokiu pjedestalu, nors vežimu vežk.

Gimimas ir sunki vaikystė

Galima drąsiai sakyti, kad tai valstybės dvynės, atsiradę 2014 metų balandyje, kai Rytų Ukrainoje kilo (ar buvo Maskvos inspiruoti) neramumai. Tiesa, kad nepatenkintų gyvenimu nestigo, bet sukurti separatistinė šalį be pagalbos iš šalies šiais laikais nėra lengva. Ukrainos Maidanas ir šalies posūkis į Vakarus Rytų Ukrainoje regione buvo „parodytas“, kaip neišvengiama regiono mirtis. Sukurtas toks vadinamas pramonės mitas: Donbasas gamino daugiausiai Rusijai, nes Vakarams ta produkcija tikrai nereikalinga. Alternatyva – sąjunga su Rusija, su jos „stabilia“ pramone bei rinka. Ir su rusų kalba… ir su „rusų pasauliu“. Tad norėjosi priklausomybės nuo Rusijos, o ne nepriklausomybės. Meilė Rusijai ne dėl Puškino ar Dostojevskio, o dėl duonos kasdieninės. Kai ten lankiausi prieš dešimtmetį, atrodė, kad tebegyvenama seniai pamirštoje Brežnevo epochoje. Tuomet drausta kritikuoti valdžią, bet buvo galima vogti, vogti tiek, kad nemirtum ir kad nekiltų noras maištauti… Ir dar vaidinti, kad viskas gerai, kad niekas nevagia. Donbase buvo galima taip gyventi. Buvo galima gaminti chlamą, bet už kyšius prastumti kaip „kokybę“. Netikėjimas kad galima gyvento kitaip, gąsdinimas Ukrainos mafija virto realybe su Rusijos mafija. O ir Kijevas nebuvo deramai pasiruošęs kovai…

Nė viena „respublika tikslia nežino, kiek turi piliečių (duomenys iš atskirų šaltinių skiriasi šimtais tūkstančių), nežino, kurie pinigai – rubliai ar grivinos – yra tikresni. Respublikos vadina save dalinai pripažintomis. Jas pripažįsta Abchazija ir Pietų Osetija. Na, ir Rusija. Kaip gi mamai nepripažinti savo vaikų…

Valdžia ir „valdžia

Kai klausia, kuo gi skiriasi viena respublika nuo kitos, paprastai atsakoma, kas skiriasi šių „vaikų“ auklės. Donecką valdo Rusijos FSB (federalinė saugumo tarnyba), Luhanske šeimininkauja buvusioji karinė žvalgyba GRU, šiandien oficialiai vadinama GU (Pagrindinė Valdyba) – Rusijos centrinio karinio štabo struktūra. Įdomu tai, kad vadinamosios auklės nėra labai draugiškos, kartais kaišioja pagalius į viena kitos ratus, tad ir tarp tų „respublikų“ ne viskas sklandu. O ir to balagano nestinga. Minėtoje Brežnevo epochoje net KGB tapo vagianti, tapo savaip kriminaline organizacija, su savo vidaus interesais, bet ne valstybės interesais. Laimė, kad ji tapo tokia. Kadrai pastebimai suprastėjo. Tad ir visos jų misijos visai nepanašios į kažkada vaizduojamas „šnipų romanuose“. O aptariamose „valstybėse“ vadovai atsiranda iš „struktūrų“. Ir keistai dingsta jose. Paminėsiu keletą epizodų, bet tai tik labai keletas…

Taigi, Luhanskas. „Valstybei“ dar tik aštuoni metai, bet valdžios keitėsi jau ne kartą. Ir tikrai ne dėl to, kad rinkėjai taip norėjo. Pirmasis, net ir iki galo neformalizuotas „liaudies respublikos“ vadovas buvo Genadij Cypkalov, bet buvo tik… keturias 2014 metų gegužės dienas. Buvęs garvežio mašinistas, augęs kaimyninės Rusijos Rostovo srityje, tarnavo desanto brigadoje Ulan Udėje (ten, prie Mongolijos). 2015 metais dar pabuvo „šalies“ ministru pirmininku, bet netikėtai atsistatydino (manoma, buvo priverstas). 2016 metais suimtas, kaltinant bandymu įvykdyti perversmą. Pagal oficialią versiją pasikorė kalėjime, nors nelabai kas tuo tiki.

Antras buvo Valerij Bolotov, taip pat rusas, iš Taganrogo. Irgi buvęs desantininkas, tik tarnavęs Gruzijoje bei dalyvavęs Kalnų Karabacho kare. 2014 metais „nusipelnė“ sekdamas ir išdavinėdamas Ukrainos saugumo tarnybų darbuotojus, panašu, apie juos daug žinojo, tad matyt, nebuvo jau toks kuklus inžinierius, kaip rašoma oficialiose popieriuose. Iš oficialiosios biografijos ir šiaip jau neaišku, ką veikė beveik du dešimtmečius – nuo 1995 iki 2013 metų. 2017 pradžioje netikėtai mirė nuo širdies smūgio. Be jokių simptomų prieš tai. Taip jau sutapo, kad prieš mirtį susipyko su Igoriu Plotnickiu, kuris ir tapo jo „darbų“ tęsėju. Šis, beje irgi buvo profesionalus kariškis – artileristas, bet valdžioje tapo savotišku mafijos įsigalėjimo simboliu – „šalino“ priešus, pats buvo pasikėsinimo auka, galiausiai priverstas atsisatydinti. Tiksliau, jį atstatydino dabartinis „šalies“ vadovas Leonid Pasečnik. Čia jokių slėpynių p GRU statytinis. Galima lažintis, kad ne iki kokios nors kadencijos (jei tokios yra) pabaigos…

Prieš dedant tašką pasakojime apie Luhansko „respubliką“, galima paminėti, kad daugelis jos karo vadų baigė gyvenimą ne mūšio lauke, o buvo „likviduoti“ savų. Batman bataliono vadas Alexander Bednov, Prizrak brigados vadas Aleksej Mozgovoj. Oplot bataliono vadas Jevgenij Žilin. Ir taip toliau…

Doneckas. Pirmasis ministras pirmininkas Aleksandr Borodaj buvo FSB generolas-majoras. Jis, tiesa daug metų „dirbo“ žurnalistu, buvo organizacijos atstovas spaudai, kitaip sakant – veikiau praktikas nei koks tardytojas. Bet, kaip nekeista, generolas pasirodė esąs „per silpnas, per geras, pernelyg nuolaidus priešams“. Neilgai trukus jį „išėdė“ Aleksandras Zacharenka. Pastarąjį galima laikyti ukrainiečiu, kalnakasio sūnus, gimęs Donecke, mokęsis Bachmute, baigė „profkę“ turėjo elektromechaniko specialybę… Bet ir šio piliečio biografijoje skylė. Atrodo, kad FSB vardu palaikė ryšius su vadinamaisiais oligarchais (tame tarpe turtingiausiu žmogumi Ukrainoje Rinatu Achmetovu, kuris šiandien yra Kijevo pusėje). Šiaip ar taip keli metai Zacharenkos valdymo pavertė Donecko „respubliką“ tikra mafijos šalimi. Pats „vadas“ veikiai irgi žuvo, sprogus bombai Donecko centre. Žūties aplinkybės – gero nuotykių filmo verta istorija.

Donecko „respublikoje“ populiarus raktinis žodis – Motorola. Iš tikro tai buvusio Rusijos armijos pulkininko Arseno Pavlovo pravardė. Pavlovas kariavo tarnavo prie Kaspijos jūros, kariavo Čečėnijoje ir, matyt, atsiųstas į Donbasą su specialia misija. Atsiųstas beje, po to, kai 2012 Rostove prie Dono buvo nuteistas už automobilio vagystę. Vietoj kalėjimo kameros – speciali misija. Jai Pavlovą delegavo ne FSB, o GRU, ir tame slypi intriga. GRU atstovas Donecke galiausiai tapo nepageidautinas, turėjo ir kaltinimų karo nusikaltimais „uodegą“. 2016 rudenį daugiabutyje, kuriame gyveno Motorola, sprogo… liftas, kaip tik tuo metu, kai jame buvo Motorola su savo asmens sargybiniu (sunku patikėti, kad liftai sproginėja savaime). Pavlovo telefono pokalbių išklotinė pateko į hakerių rankas. Iš jos buvo galima numanyti, kad komandą likviduoti Motorolą davė „krikštatėvis“ Maskvoje.

2018 metais Donecke į valdžios kėdę pasodintas Denis Pušilin, sakoma artimai susijąs su tokiu Vladislav Surkov, o šis, žinia, Putino žmogus, sakoma, vienas iš dabartinio (kaip tikėtasi greito ir sėkmingo) Ukrainos karo planuotojų. Sklinda gandai, kad būtent Surkovas labiausiai įtikino Putiną, kad reikia pulti Ukrainą ir kad viskas ten eisis gerai. Jis dalyvavo ruošiant Minsko susitarimus, ir, atrodė, kad tikrai žino, kas vyksta. Bet Putinui, regis, primelavo greitas pergales.

Apie žemesnio rango žuvusius Donecko vadovus palieku pasidomėti patiems skaitytojams. Ypač mėgstantiems filmus apie sąmokslus ir mafijozus.

Kuo užaugęs būsi…?

Lengviausia pasakyti, kad tų nepripažintų dvynių likimas priklausys nuo karo pabaigos. Pripažinimo jos, matyt, nesulauks, net jei Rusija į jų teritoriją ateis ilgam. Kur kas labiau tikėtina, kad karinės pergalės atveju Rusija kurį laiką palaikys jas kokiu Abchazijos statusu, o paskui pavers naujais „Krymais“. Rusijai ne taip jau labai skauda, kad šiandien pasaulis nepripažįsta Krymo aneksijos. Nepripažinimas gali tęstis dešimtmečiais, tokių pavyzdžių yra.

Šlovingi futbolo klubai – Donecko „Šachtarius“ ar Luhanski „Zaria“, šiuo metu gyvenančios Ukrainoje sporto pabėgėlių statusu į savo „gimtuosius“ miestus nebegrįš – žaidimas Rusijos lygoje net ir vien dėl sporto, neturi prasmės. Tiem kurie išvažiavo į Vakarus nuo „respublikų“ taip pat didelio entuziazmo „rusų pasauliui“ neparodys. Jei rusai sugalvos dar kokias Hersono ar Zaporižės respublikas, jų valstybingumo reitingai dar labiau sumažės.

Jei Ukraina laimės. Šito tikimės ir linkime. Tada tokių straipsnių kaip šis nebereikės. Viskas bus pripažinta ir teisėta.

Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras.online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

3 komentarų
Autorius: Voras.online