Rytų partnerystė – laisvės virusas

Kandidatė į Baltarusijos prezidentes Anna Kanopackaya liepos 22-ąją pasisakė už šalies neutralumą, taip pat denonsuojant Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės sutartį. Pasak kandidatės, Baltarusija turi taip pat išeiti…

Šiemetiniame Valstybės Saugumo Departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos dokumente „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“  vienas skyrius, kaip visuomet, skirtas informaciniam saugumui. Čia be kita ko nurodoma, kad „vienas iš pagrindinių Rusijos informacinės politikos tikslų yra menkinti Lietuvos valstybingumą ir kompromituoti bet kokias šalies gyventojų pasipriešinimo sovietų režimui apraiškas (pvz., 1941 m. birželio sukilimą, pokario rezistenciją, disidentų judėjimą). Dėl šios priežasties Kremliaus propagandos kūrėjai 2019 m. labai stengėsi diskredituoti Sausio 13-osios ir dėl šnipinėjimo Rusijos naudai iškeltas bylas. Tam buvo sukurtas ir skleidžiamas Kremliaus politiką turėjęs pateisinti propagandinis naratyvas apie neva Lietuvoje vykstantį „politiškai motyvuotą persekiojimą bei dirbtinai sufabrikuotas politines bylas“.
Šie teiginiai iliustruojami rusų kalba išleisto leidinio viršeliu. Brošiūrą, pateikiamą kaip ataskaita apie tariamus politinius persekiojimus Baltijos valstybėse, išleido analitine agentūra besivadinantis Kaliningrade įsikūręs portalas RuBaltic.Ru. Pernai sausį šis leidinys pristatytas Europos parlamento pastate Briuselyje vykusiame renginyje.
Kas yra RuBaltic.Ru ir kokias užduotis ji vykdo?  Ir kuo šis interneto portalas skiriasi nuo ankstesnėse žvalgybos ataskaitose minimos agentūros „Sputnik“. Pažvelgę atidžiau pamatysime, kad išorinių skirtumų galima rasti išties nemažai.
Iš Rusijos federalinio biudžeto finansuojamas „Sputnik“ pateikia save kaip išimtinai užsienio auditorijai skirtą žiniasklaidos priemonę, kurioje dirbantys profesionalūs žurnalistai esą nebijo sakyti tai, apie ką kiti tyli. Iš tiesų, prabėgomis metus žvilgsnį į portalo turinį, mažiau kritiškas skaitytojas gali tuo ir patikėti. Mat čia  galima rasti nemažai politiškai neutralių publikacijų: ir kultūros naujienų, ir informacijos apie orus ar sporto įvykius, rašinių socialinėmis ar sveikatos temomis. Nemaža dalis informacijos netgi atrodo kaip visai palanki Lietuvai ar jos valdžiai.
Vis dėlto, metę atidesnį žvilgsnį pastebėsime, jog greta šių neutralių žinių naujienų sraute, nekalbant jau apie komentarus, skaitytojui nors ir nelabai įkyriai, bet atkakliai peršama Kremliaus pozicija arba bent jau mėginama parodyti, kad gyvenimas Lietuvoje ne rožėmis klotas ir kasdien vis blogėja.  O ką jau kalbėti apie „istorines“ publikacijas, aiškinančias, kaip 1940-aisiais Lietuva savo noru įstojo į SSRS, o Birželio sukilėliai ir pokario partizanai vaizduojami kaip žydšaudžiai ar tiesiog kriminaliniai nusikaltėliai.
Tokia taktika, beje, nėra nauja. Dar nacių propagandos ministras Josefas Goebbelsas sugalvojo vadinamąjį „40 prieš 60“ metodą. Jo esmė – sukurti žiniasklaidos priemonę, kurioje 60 procentų informacijos yra palanki ar neutrali priešininkui. Taip, išsikovoję priešininko pasitikėjimą, propagandistai likusius 40 procentų skelbiamų žinių gali panaudoti labai efektyviai dezinformacijai ar pusiau tiesai.
Bet grįžkime prie šio rašinio pradžioje paminėto RuBaltic.Ru. Kitaip nei naujienų agentūra save vadinantis „Sputnik“, šis skelbiasi esąs analitinis portalas, 2013 metais įkurtas Maskvos ir Kaliningrado mokslininkų iniciatyva. Šie mokslininkai esą specializuojasi tirti posovietinę erdvę, ypatingą dėmesį skirdami Baltijos šalims.
Paties portalo įkūrėjai, pristatydami projektą, tokią kryptį aiškina tuo, kad Lietuva, Latvija ir Estija neva aktyviai remia ne „naująją tarptautinio saugumo architektūrą“, o „dviejų blokų priešpriešą“. Be to, tokią Baltijos šalių veiklą neva atitinka ir jose vykstantys vidaus procesai – autoritarinių tendencijų stiprėjimas, ekonominės padėties blogėjimas, socialinė degradacija. Kaip matome, net ir pačiame projekto pristatyme peršamas akivaizdus melas, nors portalas ir pabrėžia visišką savo objektyvumą, kurį užtikrina jame bendradarbiaujantys Rusijos akademinės bendruomenės atstovai.
Kad įvertintume portalo objektyvumą, pažvelkime į jo turinį. Lietuvai skirtame pastarųjų poros savaičių naujienų sraute, žinios pateikiamos be jokių komentarų, tačiau pati jų atranka akivaizdžiai rodo RuBaltic.Ru  poziciją. Daugelyje iš jų – prastos žinios. Viename pranešime teigiama, kad, nepaisant augančio BVP, Lietuvoje didėja ir nedarbas, kitame prognozuojama, kad „Brexit“ padarys milžinišką žalą Baltijos šalių ekonomikai, socialinei sferai ir tarptautinei politikai. Šias įžvalgas tarsi iliustruoja žinia apie gilų Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos liūdesį dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo.
Apie tai, kad Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Sakartvelo atstovai Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje nepasirašė Rusijos pateiktos deklaracijos smerkiančios mėginimus perrašyti istoriją, pranešama vos keliais sakiniais. Ir matyt tik tam, kad dar kartą pakartotų šios deklaracijos teiginius, užimančius devynis dešimtadalius žinutės teksto.
Viename portalo interviu sužinome apie varganą rusakalbės žiniasklaidos padėtį augančios rusofobijos fone. Rasime ir žinią apie tai, kad Baltijos šalys ir Ukraina tapo Europos autsaiderėmis pagal benzino įperkamumą, ko nepasakysi apie Rusiją, šiame sąraše užėmusią dešimčia ir daugiau pozicijų aukštesnę vietą, nei minėtos šalys. O ir daugelio kitų naujienų srauto pranešimų atranka akivaizdžiai liudija apie griežtai apibrėžtas portalo kryptis.
Tam, kad įvardintume šias kryptis, turėtume pažvelgti į platesnį, bent kelerių metų portalo turinį. Viena iš jų – mitas, jog būdamos SSRS sudėtyje Baltijos šalys gyveno tarsi Dievo užantyje, mat jos iš bendro Sovietų Sąjungos biudžeto buvo finansuojamos kelis kartus dosniau, nei kitos, didesnės respublikos ar sritys. Tiesa, pamatyti konkrečių skaičių skaitytojui taip ir nepavyks. Standartinį mitą „Prie ruso buvo geriau“ papildo iš komentaro į komentarą keliaujantys teiginiai, jog taip sovietų apdovanotos Baltijos šalys galėjo sukurti puikią infrastruktūrą, ir šiaipjau sukurti jose gyvenimą, kurio pavydėjo kitų respublikų gyventojai. Visa tai žlugo, Baltijos šalims atsiskyrus nuo SSRS. Tai neva sukėlė jų ekonomikoms tokį šoką, kurio pasekmės juntamos iki šiol.
Dar viena pamėgta tema – suskystintųjų dujų terminalas. Ignoruodamas faktą kad būtent jis užtikrino Lietuvos nepriklausomybę nuo rusiškų dujų, portalas niekada nepraleidžia progos piršti mintį, jog SGD esąs brangus žaisliukas, sunkia našta užgulęs šalies mokesčių mokėtojų pečius.
Greta ekonomikos, vienu svarbiausių RusBalt.Ru taikinių tapo istorija. Čia galima pastebėti keletą Kremliaus propagandos peršamų temų: Molotovo-Ribbentropo pakto „teisėtumas“, „savanoriškas“ Baltijos valstybių prisijungimas prie SSRS, antisemitizmas prieškario Baltijos šalyse ir jo atgarsiai dabartiniais laikais, masinis Baltijos šalių gyventojų dalyvavimas žydų žudynėse ir jų tarnyba nacių koncentracijos stovyklose.
Kaip pavyzdį galima nurodyti šių metų sausio 13-ąją (ar ši data – tik sutapimas?) paskelbtą publikaciją antrašte „Lietuviai, latviai, išdavikai: kas žudė Maidaneko mirties stovyklos kalinius?“ Čia tvirtinama, kad tik kas dešimtas Maidaneko budelis buvo vokietis, likusieji: kalmukai, latviai, lietuviai, kroatai. Tačiau pagrįsti tokią statistiką portalas nepasivargino.
Taigi, palyginus su gerokai subtilesne agentūra „Sputnik“, RuBaltic.Ru skleidžiama propaganda yra gerokai agresyvesnė ir neretai grindžiama melu ar iškraipytomis sąvokomis. Štai vienoje sausio 22-osios publikacijoje teigiama, kad Lietuva įsivėlė į konfliktą su Izraeliu ir viso pasaulio žydais. Rašinyje kalbama apie „skandalingą“ iniciatyvą priimti įstatymą, neigiantį Lietuvos valstybės dalyvavimą holokauste, kadangi pati Lietuva tuomet buvo okupuota nacių. Publikacijoje tvirtinama, kad tokio įstatymo priėmimas suteiks indulgenciją visiems nacių talkininkams, tarp kurių ir vėl minimi Jonas Noreika ir nacių nepripažintos bei išvaikytos Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius.
Ar šie ir kiti Kremliaus peršami naratyvai randa atgarsį Lietuvoje? Juolab, kad panašius mitus perša ir kitos Rusijos žiniasklaidos priemonės. Greičiausiai, ir taip, ir ne. Taip, nes minėtą portalą dažnokai cituoja kai kurie lietuviški paribio tinklalapiai. Taip, nes tokia propaganda „nuomonės“ pavidalu nuolat kartojami įvairiose socialinių tinklų paskyrose.
Ir vis dėlto – ne, nes Baltijos šalyse vargu ar atsiras kritinė masė žmonių, galinčių pasiduoti šioms atakoms. Tą, beje yra pripažinęs ir pats RusBalt.Ru vyriausiasis redaktorius Sergejus Rekeda, be kita ko vadovaujantis dar ir prie Maskvos universiteto veikiančiam posovietinės erdvės visuomeninių politinių procesų tyrimų centrui, glaudžiai bendradarbiaujančiam su Rusijos užsienio reikalų ministerija. Viename interviu kalbėdamas apie Rusijos „minkštosios galios“ perspektyvas Baltijos šalyse, jis sakė, kad ši galia regione pasireiški silpnai ir neturi rimtų perspektyvų net tarp didelės dalies rusakalbių gyventojų ypač jaunimo. „Rusakalbis“ ten nėra tas pat, kaip „lojalus Rusijos užsienio politikai“. Maža to, didelis egzistuoja itin didelis jaunimo segmentas kritikuojantis Rusiją ir nelaiko jos gimininga ar artima valstybe“, – pripažino S. Rekeda.
Ar tai reiškia, kad Maskva nutrauks propagandą Baltijos šalyse? Žinoma, ne. Nes ir propaganda, ir kitos „minkštosios galios“ apraiškos šiuo metu yra vienintelė jai prieinama tiesioginės agresijos prieš šias valstybes forma. Kaip pavyks čia agresiją atremti, priklausys nuo mūsų visuomenės atsparumo.

Aras Lukšas

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online