Socialistinis lenktyniavimas dėl NATO – paskui Baltiją – tarp Gruzijos ir Ukrainos

Jungtinių Valstijų pasiuntinė Jungtinėse Tautose (JT) Linda Thomas‑Greenfiel Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) veiklos aptarimą pašauktoje aptarti spaudos konferencijoje JT kovo 10-ąją nurodė, kad Ameri…

Jungtinių Valstijų pasiuntinė Jungtinėse Tautose (JT) Linda Thomas‑Greenfiel Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) veiklos aptarimą pašauktoje aptarti spaudos konferencijoje JT kovo 10-ąją nurodė, kad Amerika niekada nepripažins Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos kaip ir tęs pastangas lenkti Maskvą atsakomybėn už agresiją Ukrainos rytuose. Taip pat priminė, kad Rusija tebėra okupavusi 20 proc Gruzijos teritorijos ir sistemingai pažeidžia Abachazijoje, Pietų Osetijoje bei netoli šių Maskvos okupuotų respublikų gyvenančių gruzinų teises. Vašingtonas ragina ESBO spausti Maskvą baigti Gruzijos teritorijų okupaciją.
Kovo 31-ąją tarptautinėje viešojoje erdvėje išplatinta informacija apie Maskvos remiamų separatistų aktyvėjimą Ukrainos rytuose, ukrainiečių armijos duomenimis, priešininkas dažniau naudojo artileriją, aktyviau reiškėsi snaiperių grupės. Prieš aštuonis mėnesius paskelbtas paliaubas vien kovą rusų samdiniai pažeidė apie 200 kartų, nuo metų pradžios kovos veiksmų zonoje žuvo 21 Ukrainos armijos karys.
Apskritai kronikos Ukrainoje „tos pačios“ seniai, pastaruoju metu militarinė dedamoji net „sutirštėjo“. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausias vadas Ruslanas Khomchakas šalies Aukščiausiojoje radoje kovo 30 dieną informavo apie rudenį planuojamų karinių mokymų „Zapad 2021“ Baltarusijoje pretekstu Maskvos koncentruojamas pajėgas prie Ukrainos sienos Briansko, Voronežo, Rostovo srityse, aneksuotame Kryme bei vadinamosiose Donecko, Luhansko „liaudies respublikose“. Pasak armijos vado, rusai šiose teritorijose papildomai dislokavo 28 taktines batalionų grupes ir planuoja dar iki 25 tokių pat.
Kryme nuo aneksijos 2014-aisiais rusai karinį kontingentą padidino iki 32,7 tūkstančio kariškių, „liaudies respublikose“ Ukrainos rytuose dislokuota 28 tūkstančiai karių, kuriems vadovauja kadriniai rusų armijos karininkai. Ten pat 2 tūkstančiai rusų instruktorių rengia žvalgybininkus.
Šis statistika paremia Ukrainos vicepremjero ir ministro laikinai okupuotų šalies teritorijų klausimais Oleksiiaus Reznikovo tezę interviu leidiniui „Sobesednik“ (03 11), jog galutinis Maskvos tikslas yra laipsniškas Ukrainos valstybės skaldymas, sunaikinimas ir paglemžimas kaip 1917-aisiais. Kremlius siekia viešpatavimo buvusios Rusijos imperijos ribose.
Veikiausiai ir todėl kovo 25-ąją prezidentas Volodymyras Zelenskis patvirtino Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sprendimą „Apie Ukrainos karinio saugumo strategiją“, numatantį anksčiau parengtų kompleksinės šalies gynybos priemonių aktyvavimą, siekiant šalies suverenumo bei teritorinio vientisumo apsaugojimo bei integracijos į euroatlantines struktūras.
Dieną prieš armijos vado pasisakymą Aukščiausioje radoje Ukrainos prezidento biuro vadovas Andrijus Yermakas telefoniniame pokalbyje su JAV prezidento patarėju nacionalinio saugumo klausimais Jakeu (Jacob) Sullivanu išgirdo patikimą, jog Amerika padės Kijevui, vykdant politines, ekonomines, militarines reformas, bei rems Ukrainos siekį tapti visaverte NATO nare.
Briuselyje kovo 23-ąją surengtoje konferencijoje NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas Aljanso vardu sveikino Ukrainos ir Gruzijos aktyvų dalyvavimą NATO misijose ir nurodė, kad NATO intensyvins politinę bei praktinę paramą šioms šalims, nes partnerystės su kaimynėmis stiprinimas yra vienas esminių „atvirų durų“ politiką vykdyti pašauktos programos „NATO-2030“ punktų. Ukraina ir Gruzija yra Aljanso narystės siekiančios šalys-aspirantės, ryšium su kuo NATO remia jų vykdomas reformas kelyje euroatlantinę integraciją.
Tą pačią kovo 23 dieną Ukrainos vicepremjerė bei ministrė ES bei Euroatlatinės intergracijos klausimais Olha Stefanishyna nurodė, kad jos šalis pasirengusi gauti NATO narystės gairių planą, kad per artimiausius trejus metus suprastų, kada taps visaverte Aljanso nare.
Ukrainiečių pareigūnai apskritai linkę demonstruoti optimizmą. Užsienio reikalų ministro pirmoji pavaduotoja Eminė Dzhaparova gruodžio 4-ąją „Facebooke“ paskelbtame vaizdo kreipimesi ryšium su J. Stoltenbergo pristatyta programa „NATO-2030“ kalbėjo apie realią visavertės narystės Aljanse perspektyvą 2030 metais ir todėl, kad tarp „NATO-2030“ principų nurodomas imperatyvas Aljansui laikytis NATO viršūnių susitikime Bukarešte dar 2008 metais deklaruotų sprendimų aktyvinti veikimą Ukrainos bei Gruzijos priėmimo klausimu. Ypač kai pastarosios šalys siekia narystės, jausdamos pastovų Rusijos spaudimą ir iš išorės, ir iš vidaus.
Jau vasario 13-ąją Ukrainos delegacijai viešint Briuselyje, jos vadovas šalies ministras pirmininkas Denysas Šmyhalis „Facebooke“ nurodė, jog pagrindinė žinia, kurią delegacija išgirdo iš draugų Europoje – Ukrainos integracija į ES bei NATO bus stiprinama.
Kita vertus, žinomas ukrainiečių diplomatas, Kijevo saugumo forumo direktorius Danylas Lubkivskis interviu interneto liediniui „Censor. NET“ (03 23) reiškė nerimą dėl kai kurių Ukrainos diplomatijos veiksmų, nes kai lygia greta su tinkamomis idėjomis netrūksta vien į viešą efektą orientuotų veiksmų. Pasak diplomato, kai kada aktyvuojami vien propagandiniai uždaviniai, griebiantis bet ko, pradedant investicijomis ir baigiant COVID-19 vakcina, užuot narystės NATO reikalu veikus sistemingai. Kaip rimto trūkumo pavyzdį D. Lubkivskis nurodo Ukrainos misijos prie Aljanso vadovo nepaskyrimą jau porą metų, nors šalis varžosi dėl pirmenybės tapti NATO nare.
Ir jau NATO narės iš posovietinių šalių angažuoja buvusias „seses“ SSRS kantriam darbui. Lietuvos pasiuntinys Ukrainoje Valdemaras Serapinas praėjusių metų lapkričio 17-ąją: „Nuoširdžiai tikiuosi, kad po 10-12 metų, gal net anksčiau, mes, Aljanso narės, sveikinsime Ukrainą jau ne kaip aktyvią partnerę, bet aktyvią narę. Be abejo prireiks laiko ypač pakeisti kultūrą, įpročius.“
Užuominomis užsimenama ir apie tempo praradimo grėsmes. Spalio 23 dieną buvęs Europos Tarybos prezidentas, šiuo metu Europos liaudies partijos pirmininkas Donaldas Tuskas vaizdo kreipimesi į „Kijevo saugumo forumo 2020“ dalyvius tiesiai nurodė, kad be nepriklausomos, saugios Ukrainos negalima tikėtis saugios bei teisingos Europos.
O štai JAV atsargos generolas-leitenantas, buvęs Amerikos pajėgų Europoje vadas Frederickas Hodgesas tame pačiame Forume pabrėžė skirtį tarp Gruzijos ir Ukrainos pasirengimo NATO narystei – esą jei pirmoji pasirengusi, Ukrainai dar dera nueiti suartėjimo su Aljansu kelio likutį (generolas nenurodė, kokį). Irgi pažymėtina, kad Fr. Hodgesas kalbėdamas apie kandidačių galimybes vartojo šiaip jau neįpareigojantį veiksmažodį „tikiu“.
2020 m.lapkričio 9-14 dienomis vykusiame „Lvovo saugumo forume 2020“ pranešimą skaičiusi analitinio centro „Jamestown Foundation“ bei Kijevo tarptautinio politikos studijų centro ekspertė Alla Gurskaya sakė buvusi labai nustebinta sužinojusi, kad trečdalis Ukrainos energetikos sektoriaus tebepriklauso rusų verslo oligarchams, kurie palaiko glaudžius ryšius su Kremliumi, rusų specialiosiomis tarnybomis ir yra priklausomi nuo Rusijos valdžios.
Ukrainos ministras pirmininkas po derybų su NATO generaliniu sekretoriumi Briuselyje vasario 9-ąją spaudos konferencijoje Briuselyje nurodė, kad jo šalis trumpalaikėje perspektyvoje tikisi gauti NATO narystės gairių planą, geriausia, neatsilikusi nuo Gruzijos, tai yra kartu su ja. Ir priminė, kad narystė Aljanse yra neabejotinas šalies prioritetas, įtvirtintas Konstitucijoje.
Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kulebai interviu televizijos „1+1“ laidai TSN 2020 m. gruodžio 31-ąją išreiškė įsitikinimą, jog šį rudenį vyksiančiame NATO viršūnių susitikime bus patvirtinta Ukrainai ypač palanki „atvirų durų“: politika, bet ir turėjo prabilti apie NATO narystės gairių plano gavimo skirtumus tarp jo šalies ir Gruzijos.
Esą jei Tbilisis ir gaus jį pirmas, nes anksčiau pradėjo dalyvauti NATO narystės programoje ir yra rimtai įsigilinęs į programas, kuriose Kijevas težengia pirmus žingsnius, tai ne priešins šalis, o atvirkščiai, tik stiprins Ukrainos pozicijas, kadangi patvirtins alternatyvos nebuvimą ir jos narystei. Gruodžio 26-ąją Gruzijos parlamentas priėmė rezoliuciją dėl siekio tapti NATO bei ES nare kaip šalies užsienio politikos prioritetą be jokių alternatyvų.
Pasak ministro D.Kulebos, niekam – draugams nei priešams – nebekyla abejonių, kad Ukraina ir Gruzija yra ypatingos, su NATO labai susijusios partnerės, todėl nedera Aljanso narystės siekį prilyginti „socialistinėms lenktynėms“.
Vis dėlto interviu amerikiečių interneto leidiniui „Axios“ (02 01) Ukrainos prezidentas sakė nuoširdžiai linkįs išrinktam jo šalį gerai pažįstančiam prezidentui Joe Bidenui sėkmės, bet turįs prezidentui labai paprastą klausimą: kodėl Ukraina – vis dar ne NATO narė?
2020 m. spalio 12-ąją BBC laidoje „HARDtalk“ prezidentas V. Zelenskis narystę NATO nurodė esant vienintele galimybe ir išsaugoti Ukrainą, ir būtina rytų Europos saugumo sąlyga. Nors šalis turi 200 tūkstančių armiją bei modernizuoja ginkluotę, veiksmingu geopolitiniu ženklu Rusijai bus reali jo šalies narystės Atlanto aljanse perspektyva – Ukrainos lyderis sako tą NATO bei ES lyderiams kartojąs nuolat.
Vis dėlto lenktynės?
Pasak Ukrainos Aukščiausiosios rados deputato, Ukrainos armijos generolo leitenanto Mykhailo Zabrodskyio („Svoboda.org“, 10 13), Baltijos valstybės įstojo į NATO, nes tam buvo politinė valia, nors įstojimo momentu jų karinės pajėgos atrodė kur kas prasčiau nei Ukrainos. Taigi tai – ne armijos pasirengimo klausimas. Ukrainoje kažkas nenorėjo erzinti šiaurės kaimynės, kažkas tikėjo, jog apžvelgiamoje ateityje jokių grėsmių nekils, kažkam terūpėjo ekonominė nauda.
2014-aisiais nutiko, kas nutiko, tai – jau naujausios Ukrainos istorijos faktas. Vis dėlto, pasak kadrinio kariškio ir politiko, apmaudu, kad taip ilgai jokių suartėjimo su Vakarų gynybinėmis struktūromis nesiimta, ir tik „po visko“ (Rusijos agresijos) integracijos į NATO siekis kaip strateginis įtvirtintas Ukrainos konstitucijoje, ima veikti bendros su NATO programos.
Į „Svoboda.org“ klausimą (02 09), ko Ukraina nepadarė, kad iki šiol negavo realistiško narystės NATO gairių plano, užsienio reikalų ministras D. Kuleba atrėmė, kad klausimą sudaro dvi dedamosios – kol kas dažniau kartojama, ko nepadarė Kijevas, jam ir verčiant atsakomybę dėl susiklosčiusios reikalų padėties. Bet galima ir klausti: kodėl nevykdomi NATO viršūnių susitikimo Bukarešte nutarimai apie Gruzijos ir Ukrainos narystę Aljanse. Praėjo 13 metų, nepadaryta nieko.
Beje, NATO susitikimas vyko 2008-ųjų balandį, o rugpjūtį Rusija užpuolė Gruziją, po ko Kijevo ir Tbilisio integracijos į Aljansą siekiai „nutolo“ akimirksniu.
Šio amžiaus pradžioje euroatlantinės integracijos kelias, kai rytinė Baltija baigė jos siekti, buvo paprastesnis, dar „neapaugęs“ žinomomis geopolitinėmis (Vladimiro Putino iškilimas) ir ne tik (koronavirusas) aplinkybėmis. Baltijos šalių pamokos nurodo – belstis į ES ir NATO derėjo „laiku“, tai yra kuo skubiau.
Rytų Baltija tiesiog spėjo, gi šiame etape labiausiai prie euroatlatinės integracijos priartėjusioms Ukrainai ir Gruzijai tenka plūktis pastangose, kurių apibūdinime šmėkšteli ir žodžių junginys „socialistinis lenktyniavimas“. Šmėkšteli ne iš gero gyvenimo.
Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online