Sovietinis „žaliasis“ kursas. Karas prieš banginius.

Prieš penkiasdešimt metų biologai, ekologai ir okeanologai nustatė, kad vandenyno platybėse staiga dingo apie 180 000 banginių. Taip sau. Be pėdsako. Tačiau banginis gal per didelis, kad dingtų be pėdsakų. Banginių likimo tyr…

Prieš penkiasdešimt metų biologai, ekologai ir okeanologai nustatė, kad vandenyno platybėse staiga dingo apie 180 000 banginių. Taip sau. Be pėdsako. Tačiau banginis gal per didelis, kad dingtų be pėdsakų. Banginių likimo tyrimas veda į vieną beprasmiškiausių XX amžiaus sovietinių nusikaltimų prieš gyvąją gamtą. Šiandien jis iš esmės atskleistas, kaltieji žinomi, bet ar nusikaltimo padariniai bus bent kada nors atstatyti?
Gal ir nebūčiau lietęs šios temos, tačiau prisiminiau, kad turiu labai specifinę asmeninę sąsają su tais išnykusiais banginiais. Tais anais sovietiniais laikais būdamas mokslininku-biochemikų, tyriau įvairių rūšių gyvūnų augimo hormonų struktūras ir jų panašumą į žmogiškąjį analogą. Augimo hormonas – iš prie smegenų esančios hipofizės liaukos išskiriamas baltymas, jo kiekis matuojamas miligramų dalimis, tad pati substancija santykinai brangi. Paradoksas, bet kašaloto ir mėlynojo banginio hormonų iš Maskvos tiekėjų gaudavome. Ir ne taip jau mažai. Dabar suprantu, kodėl ne taip mažai.
Šiame tekste neminėsiu atskirų banginių ar delfinų (jie taip pat yra banginiai) rūšių, nes tai per daug sudėtinga trumpam publicistiniam tekstui. Sovietinei sistemai gi „kuo didesnis banginis, tuo geriau“. Pradėsiu nuo SSSR pergalės Antrajame Pasauliniame kare. Ji turėjo daug „veidų“…
Vienas pirmųjų sovietinių banginių medžiojimo ir perdirbimo laivų vadinosi Slava. Tiesa, kažkada jis vadinosi Wikinger ir plaukiojo su Vokietijos vėliava, bet žinia, SSSR karą laimėjo ir parsivežė ne tik karo trofėjus. Wikinger niekada su niekuo nekariavo, rusai jį privertė kariauti prieš beginklius banginius.
1946 metų pabaigoje ta Slava išplaukė iš Odesos … Antarktidos link. Pirmą kartą sovietų banginių medžiotojai traukė taip toli į pietus. Slava buvo techniškai modernus laivas, galėjęs per valandą „sudoroti“ banginį, atskiriant riebalus, kepenis, kaulus su mėsa. Iki karo SSSR neturėjo didelių ambicijų banginių medžioklės versle, išliko žinių tik apie laivą Aleut, plaukiojusį daugiausiai Ramiojo Vandenyno šiaurėje.
Tais atmintinais metais medžioklė nebuvo sėkminga. Slava perdirbo tik 386 banginius, bet po kelių metų jau po 2000-3000 kasmet, atrasdavo vis naujų banginių telkimosi vietų. 1959 metais į medžioklės vietas atvyko laivai Yuriy Dolgorukiy ir Sovetskaya Ukraina – pastarasis bene didžiausias pasaulyje banginių perdirbimo laivas. Žudydavo greičiau nei perdirbdavo. Iki 13 000 kasmet. Banginių atrodė tiek daug, kad dažnai iš pagautojo buvo paimamos tik vertingiausios dalys, o visa kita išmesdavo į vandenyną. Jeigu japonai panaudodavo apie 90 procentų visos banginio masės, tai rusai – tik apie trečdalį. Aišku, kad tai nebuvo didi paslaptis, tačiau kam rūpintis, kai „žaliavos“ tiek daug.
1961 prie medžioklės „kolūkio“ prisijungė ir laivas Sovetskaya Rossiya. Bet… banginiai dingo. Tiesiog jie buvo totaliai išnaikinti, populiacija neturėjo laiko ir sąlygų atsikurti. Visa tai padarė medžiotojai šalies, kuri buvo prisijungusi prie Tarptautinės banginių priežiūros komisijos (IWC) ir 1946 metais pasirašytos banginių medžioklės reguliavimo konvencijos, šalies, kuriai šiaip jau galiojo nustatytos medžioklės kvotos. Pastarųjų nepaisė, beje, ne tik Sovietų Sąjunga, brakonieriavimo nuodėmės slegia Japonijos, Norvegijos ir dar kai kurių šalių medžiotojus. Jų nusikaltimai mažesni, tačiau, kaip šiandien ne paslaptis: „visi žinojo, bet tylėjo“. Ekologiniai nusikaltimai apsimoka – jie sunkiai susekami, o jei jau susekami, tai dažniausiai baudžiami labai nesunkiomis bausmėmis.
1946 metų konvencija ir šiaip jau leisdavo per dideles kvotas, tad net ir kur kas racionaliai banginių produktus naudojančios šalys, tokios kaip minėtos Japonija ar Norvegija savaip prisidėjo prie banginių naikinimo. Komercinė banginių medžioklė buvo uždrausta prieš beveik tris dešimtis metų, Didžiųjų jūros žinduolių gyvenimas kiek pagerėjo, tačiau brakonieriavimas (o neretai ir valstybės dangstomas) išliko. Sunaikinę banginių populiacijas prie Antarktidos, „medžiotojai“ pasuko į Ramiojo vandenyno šiaurę. Nors SSSR vykdė savo kvotas ir siuntė ataskaitas, realiai sumedžiodavo 10-20 kartų daugiau. Šiandien manoma, kad SSSR medžioklės laivynas sunaikino apie 180 000 banginių daugiau, nei leido kvotos. Štai kaip išnyko tie dideli ir gal net protingu. Naikintojai manė, esantys dideli… bet dėl proto galima visaip galvoti.
Banginių medžioklėse dalyvaudavo ir mokslininkai, daugiausia biologai ir biochemikai. Jie „pasiimdavo“ įdomias mokslui banginio skerdienos dalis, jie po to apsigindavo solidžias mokslines disertacijas. (Manoji disertacija buvo apie žmogaus augumo hormoną.) Tačiau būtent mokslininkams pirmiausia kilo klausimas, kur išnyko banginiai, ir būtent mokslininkai, medžioklių dalyviai, ir pradėjo savąjį „tyrimą“. Vis tik tikrasis vaizdas paaiškėjo po SSSR griūties, kai daugelis paslapčių tapo nebe paslaptimis. Nesunku buvo išaiškinti duomenų klastojimo faktus. Ekologai, pasitelkę statistikos tyrėjus atkūrė sovietinės gamtažudystės mastus.
Amerikiečių mokslininkas Robert Brownell (vienas iš judėjimo „Išsaugokime banginius“ įkūrėjų) ilgai ir kruopščiai rinko faktus apie SSSR laivyno veiksmus, tačiau detalesnis „vaizdelis“ pasirodė po 1993 metų, kai akademiko Alexey Yablokov dėka išslaptinti sovietinių archyvų likučiai. Tik likučiai, nes dokumentai apie sumedžiotų banginių kiekį dažniausiai buvo naikinami sezono pabaigoje. Tačiau laivų įgulos nariai neretai išsaugodavo atminimui savo pačių individualaus darbo „popierius“. Darbas banginių medžioklės laivuose, beje, buvo laikomas prestižiniu.
Rusų tyrėjas Dmiryi Tormosov pats dirbęs laive Yuriy Dolgorukiy surinko 15 metų medžioklės statistiką. Alfred Berzin, dirbęs banginių tyrimo centre Vladivostoke ir dalyvavęs medžioklės „ekspedicijose“ 1994 metais pateikė savo memuarus. (2008 metais jie išleisti ir anglų kalba. Besidomintieji šią gausiai įliustruotą studiją gali rasti internete) Paaiškėjo, kad buvo naikinamos net labiausiai saugomos banginių rūšys. Pasak Berzino, buvo įsakyta vykdyti planus, ir labai griežtai, nors mažai kam buvo žinoma kodėl planas yra būtent toks. Sovietinio planavimo kvailumas, deja pražūtingas banginiams buvo tai, kad sugavimo planas matuojamas ne kokia nors kokybe, o kilogramais, kaip ir žuvų sugavimo atveju. Laivų kapitonai suvokė, kad neįvykdę plano bus nubausti už blogą darbą savo šalyje, jei mėgins bėgti į Vakarus (to tokių mėginimų, pasak atsiminimų, būta) sulauks kaltinimų už kriminalinius nusikaltimus.
„Juodžiausias“ laikas šių gyvūnų istorijoje buvo 1950-1980 metai, kai kasmet būdavo legaliai sugaunama apie 50 000 banginių. Pridėjus nelegalios medžioklės „rezultatus“ skaičiai galėjo siekti ir iki 60 000. Ekspertų nuomone SSSR „pasiekimai“ gerokai viršija pusę milijono.
Kaip atrodo banginių „gyvenimas“ šiandien?
1982 metais IWC įvedė banginių medžioklės moratoriumą nykstančios rūšims, tad medžioklės apimtys pastebimai sumažėjo. Sovietų Sąjungoje techniškai ir moraliai pasenęs laivynas nebuvo atnaujintas ir 1987 metais paskelbta, kad banginių medžioklė nebus tęsiama.
Pastaruoju metu banginius leidžiama medžioti ten, kur ji yra gyvybiškai svarbi ar sudaro vietinių gyventojų tradicinių verslų dalį (Rusijoje tai Čiukčių autonominė apygarda, kurioje leidžiama sumedžioti šiek tiek daugiau kaip 100 banginių kasmet). Vyksta nelengvi debatai tarp mokslininkų, dažnai siūlančių neatnaujinti verslinės medžioklės ir verslo pasaulio, kuriems iš banginių gaunami produktai (nuo maisto iki kosmetikos) yra verslo pagrindas.
Rusija oficialiai neketina atnaujinti banginių medžioklės verslo. Šalis tebėra IWC narė, pastebima, kad balsuodama dažnai remia Japoniją ir kitas „pramonines“ šio verslo šalis. Gal tame yra koks išskaičiavimas?
Egidijus Vareikis

1 (PDF) The truth about Soviet whaling: A memoir (researchgate.net)

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online