G-6Z6YWBKSCF

Strateginė iniciatyva – kam ji šiandien priklauso?

Pastaruoju metu ši frazė „strateginė iniciatyva“ tapo dažnai girdima, ir savo vartojimo dažniu ima lenkti gerokai susikompromitavusią strateginę autonomiją. Apie pastarąją daug kalbėta Briuselyje, kai reikėjo kažkaip paprieštarauti Amerikai, dabar, kai atsirado galimybės paremti Ukrainą labiau, nei tai daro amerikiečiai, kalbos apie strateginę autonomiją pritilo. O štai strateginė iniciatyva tapo labai populiariu politinių kalbų ingredientu.

Strateginė iniciatyva turėtų būti tai, kas „veža“ visus – pradedant revoliucija kokios nors firmos pardavimų programoje, baigiant esminiu persilaužimu karuose ir pergalės kelrodžiu. Nėra net ir dėl ko ginčytis – pergalė yra strateginės iniciatyvos rezultatas.

Pradėsiu nuo paaiškinimo, kam reikia strateginės iniciatyvos ir kas yra laimingas be jos. Didysis kinų strategijos klasikas Sun Tzu dar prieš du su puse tūkstantmečio mokė – nesididžiuok savo sugebėjimais, o visų pirma pažink priešo strategiją ir primesk jam tokį kovos būdą, kokiam jis nėra pasiruošęs… Ir dar (iš teksto paraščių) – jei jau kas tapo tau rimtas priešas, tai tikrai nėra kvailesnis už tave, nes priešingu atveju būtų… ne tas lygis. Strateginę iniciatyvą paprastai kuria tas, kuriam rūpi kažkaip pakeisti pasaulį, o kam gerai taip, kaip yra, kas, kaip sekama pasakose, gyvena „ilgai ir laimingai“ strategijos ne taip sau ir reikia. Tiesa?

Kodėl tokia Rusija, nepaisant visų jos kaip vadinamo Trečiojo pasaulio šalies požymių, atrodo tokia grėsminga? Atsakymas didele dalimi yra tai, kad Rusija turi savo strateginę iniciatyvą, kuriai mes – Vakarai – nebuvome ir iki šiol nesame pasiruošę. Tokios Rusijos, kokia ji yra iš viso neturėjo būti. Ir ne tik Rusijos.

Viena iš bene silpniausių vietų NATO ir ES (pavadinkime taip) užsienio politikoje yra tai, kad abi organizacijos yra tarytum šachmatininkai visą laiką žaidžiantys tik juodosiomis figūromis. NATO deklaruoja esanti tik gynybinė organizacija, vadinasi ji reaguoja į kažkieno kito veiksmus, bet pati negeneruoja strateginės iniciatyvos, kol gali sau leisti gyventi „ilgai ir laimingai“, kol niekas nepuola.

Europos Sąjunga visai neturi karo „failo“, t.y. karas Europos Sąjungos veikime nėra numatytas, gi politika neformaliai vadinama reagavimu į krizes. Taigi, panašiai kaip NATO – norime gyventi „ilgai ir laimingai“ ir gyvename, kol kas iš išorės to gyvenimo negadina. Net kai pradeda gadinti, žymiai lengviau apsimesti, kad viskas gerai, nei keltis nuo „sofkutės“ ir imtis veiksmų.

Štai šiek tiek chuliganiškas, bet pamokantis teorinis modelis.

Kelių eismo taisyklės yra sumanytos, vadovaujantis principu: laikausi jų žinodamas, kad ir kiti jų laikosi. Tada viskas saugu ir teisinga. Jei bent vienas nesilaiko, kenčia visi. Kelių „gaideliai“, kaip ir tarptautinės politikos chuliganai kartais patys nukečia ne tiek, kiek nuskriaudžia kitus. Kadangi mes visi laikome save protingais ir teisingais, tai tas chuliganas tikriausiai yra nemokantis taisyklių arba iš viso kvailys. Tad reikia jį pamokyti paprotinti ar kuriam laikui atimti vairavimo licenciją. Tada „pasitaisys“ ir vėl bus gerai.

Taigi, mes – Vakarai – norėjome Rusiją įtraukti į taisykles, o ji elgiasi ne pagal jas, ir mes esame sutrikę. Chuliganas apsprendžia mūsų elgesį (reakciją), o ne atvirkščiai, tad bet kokio chuliganizmo pradžioje būtent chuliganui priklauso strateginė iniciatyva.

Atsitiko taip, kad mes daug metų bandėme save įtikinti, kad Rusija taip elgiasi dėl proto ir logikos stokos, t.y. gal nesupranta taisyklių. Daug laiko gaišome bandydami paaiškinti (visų pirma sau), kad tai „negabus (bet perspektyvus) mokinys“ ir jam reikia duoti naują šansą. Tačiau tiesa yra ta kad taisyklių laužymas (tvarkos griovimas) yra tikroji natūralioji sąmoningai apgalvota Rusijos politika, kuriai nesame pasiruošę. Tiesa sakant, niekada ir nenorėjome būti pasiruošę. Mūsų silpna vieta, kad pasaulį matome pagal savo „kampą“ ir nė nesistengiame suprasti priešo logikos ir strategijos (vadiname ją tiesiog beprotybe). „Kvailų ir nelogiškų“ Rusijos siekių mes tiesiog nesvarstėme.

Dar neseniai plačiausiai paplitę tekstai buvo apie tai, ką galvoja/negalvoja Putinas, kiek toki jis eis/neis, kokios ten slaptos ar beprotiškos mintys jo galvoje ir kaip į jas reaguoti. Rusija kariauja tokį karą, koks netelpa į jokią mūsų logiką ir sveiką protą (žudo ir griauna, tai, ką iš tikro reiktų saugoti). Mes gi visiškai nebuvome pasiruošę karui, vykstančiam ne pagal „sveiką protą“. Putinas niekada neslėpė, ko jis nori, tik jo norai „netilpo“ į mūsų taisyklių ir sveiko proto stereotipus.

Beje, verta pastebėti, kad sėkmingiausi teroro aktai ir nusikaltimai (įskaitant ir legenda tapusią rugsėjo vienuoliktąją) yra tie, kurie netelpa į logiką ir sveiką protą. Pergalės karuose, sportuose ir kitur pasiekiamos tuomet, kai imamasi to, kam priešininkas visiškai nepasiruošęs. Pripažinkime, buvome nepasiruošę „rusiškam“ karui su apkasais, fronto linija ir senais tankais, kurie mums atrodė juokingi, bet griovimui visiškai efektyvūs. Ne tik kare – visose srityse Rusija negali laimėti konkurencinės kovos, bet griauti gali. Tai visai ne kvaila, tai veiksminga, o anų laikų išminčius Sun Tzu primintų, kad taip nesuvokti priešo strategijos tiesiog gėda.

Džiaugsmo ašara šiame kare yra tai, kad strateginė iniciatyva nors ir lėtai, bet pereina į mūsų pusę. Svarstymų apie Putino beprotybes ir ligas pastebimai sumažėjo. Mes turime tiesiog priversti Rusiją elgtis pagal mūsų scenarijų – ne svarstyti, ką tas Putinas galvoja, o priversti jį galvoti, ko norime mes. Sakiau, kad gerų ženklų yra. Kasdien nutinka tai, ko rusai nesitiki ir iš viso nežino, kaip čia nutinka, kad sprogsta tai, kad „padėta“ labai saugiai, skęsta tai, kas turėtų plaukti, kas Maskvai atrodė Rusija amžiams, gal jau ne visai Rusija.

Karas Donbase, deja, buvo/tebėra „rusiškas“, toks, kokį rusai moka kariauti, kokį jie primetė ir ukrainiečiams. Karas Kryme – jau ukrainietiškas, jau pagal Kijevo, o ne Maskvos užmanymą. Kas dieną po staigmeną. Ir labai gerai, kad niekas nebežino, kaip čia įvyko. Kol nežino, galima pakartoti. Tad Rusija jau turi Ukrainos problemą, o mes… strateginę iniciatyvą. Jei Ukraina (ir mes visi) norime laimėti, reikia elgtis, kas netelpa į ruso logiką.

Džiaugtis, tiesa, dar anksti. Esminis lūžis įvyks tada, kai ne tik ukrainiečiai pergudraus rusus, bet savo strateginę iniciatyvą turės visa vadinama euroatlantinė šalių bendruomenė. Kai Europos Sąjunga ir NATO baigs manyti, kad pasaulį sutvarkyti galima kokiomis nors ekonominėmis sankcijomis ir pasiryžti ginti „kiekvieną NATO teritorijos pėdą, bet nieko daugiau“. Kitaip sakant, kai ES bei NATO iš tikro stos į karą, kaip norės pakeisti pasaulį, o ne naivia tikėtis, kad ryto bus kaip užvakar.

Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras.online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

1 Komentaras
  • Great goods from you, man. I’ve remember your stuff prior to and you are just extremely excellent. I really like what you have bought right here, really like what you are saying and the best way through which you are saying it. You are making it enjoyable and you continue to care for to keep it wise. I cant wait to learn much more from you. This is actually a wonderful website.

Autorius: Voras.online