Su kuo kariaujame? Dar patys iki galo nežinome…

Jau kuris laikas kalbama apie hibridinį karą Lietuvos pasienyje. Tad nebekartosiu, kas apie jį jau prišnekėta, kas pasakyta apie Lukašenkos ir Putino suokalbius prieš mus. Bandysiu pažvelgti kiek kitu „kampu“ – kodėl mums nesiseka ir kodėl, būdami kariškai ir visaip kaip pranašesni, nelaimime.

Karas, pagal klasikines teorijas, yra politikos forma, tiesa ganėtinai nemaloni ir visais aspektais brangi. Kiekvienas didesnis karas yra baigiamas su mintimi, kad šis karas paskutinis, kad karų daugiau nebus, nes jų labai nenorime. Dar neseniai beveik visada girdėdavau kad ir mums nebus su kuo kariauti. Maži nepuls, o nuo didesnių vis tiek neapsiginsime… ir dar – kalbos apie tai, kad viską lemia ekonomika niekados nepasitvirtino, tačiau tokiomis kalbomis vis iš naujo tikima. Karai vyksta ne dėl to…

Ar ne keista, kad kariaujame karą tikrai ne dėl didelių pinigų, kariaujame karą, kokio ir nesapnavome, o prie mūsų sienos būriuojasi žmonės, kurių šiaip jau net nelaikome priešas. Esame bene stipriausio pasaulyje gynybos aljanso dalis, bet nežinome, ar apsiginsime. Dar blogiau, nežinia, ar tikrai gintis reikia nuo tų, kurie mus puola (pačia tiesiogine prasme), nežinia ar pagal galiojančią teisę turime teisę ginti save ir visą Europą…. ir dar daug kitokių klausimų.

Šiandien galime rasti kalnus dokumentų, sutarčių ir konvencijų, apsprendžiančių karo taisykles, kariaujančiųjų etiką, kombatantų ir civilių teises bei pareigas, apie draudžiamus ir nedraudžiamus ginklus.

Tačiau prieš mus šiandien ciniškai kariaujama visai be taisyklių. 2001 metų rugsėjo 11 dieną grupė teroristų įvykdė jau klasikiniu tapusį išpuolį prieš JAV ir, kaip vėliau nutarta, visą NATO. Amerika užpulta be šūvio, jos neužpuolė jokia konkreti šalis, užpuolikai nebuvo uniformuoti ir neturėjo kitokių atpažinimo ženklų, jie susinaikino save, tad nereikėjo jų „išvyti“ iš NATO teritorijos. Karai Sirijoje, Afganistane, Gazos ruože dažnai primena rungtynes, kurių dalyviai žaidžia skirtingus žaidimus toje pačioje aikštėje. Nenuostabu, kad tokį, nepaisant akivaizdaus „teisiųjų“ kovinio ir techninio pranašumą, karą laimi (ar bent jau įtampą sukelia) tie, kurie… jų nesilaiko.

XXI amžiuje karai, vadinami hibridiniais ir kitais įmantriais vardais didele dalimi yra nusikaltėlių karai prieš teisėtvarką. Vis rečiau kariauja valstybė. Kariauja kažkas neapibrėžto, bet tas kažkas yra didelė grėsmė realioms teisinėms valstybėms. Kariaujantys pagal taisykles mano, kad prieš dramblį turi kovoti dramblys, o tada mažesnis dramblys natūraliai pralaimi prieš didesnį stipresnį dramblį. Taisyklių nesilaikantys prieš dramblį gali panaudoti ne jėgą, kurios jis tikisi, o visai formaliai bejėgį virusą. Nesilaikančių taisyklių rankose atsiduria priemonės, kuriuos tradiciškai dar vadiname masinio naikinimo ginklais, nors iš tikro tai visuomeninio chaoso kėlimo ginklai. Dar XX amžiaus pradžia parodė, kad žmonės paniškai bijo naujų ligų, ilgalaikės radiacijos, masinių lėtinių apsinuodijimų, o tokias grėsmes kariaujantys be taisyklių kaip ir gali „pasiūlyti“. Dabar siūlo migrantus, „perrengtus“ pabėgėliais, kuriuos pagal tarptautinę teisę privalome… priimti pagal rūbą.

Prieš mus šiandien civiliai, kuriuos turėtume veikiau saugoti nei naikinti, tačiau jie yra ta pavojinga karo dalis, tad virusas, kurio įsileisti į savo teritoriją neturime teisės.

Civilių naudojimas kare nėra naujas išradimas. Pastaraisiais dešimtmečiais beveik kiekvienas rimtesnis karas nevyksta be (dažnai dirbtinai sukeltos) pabėgėlių bangos ir humanitarinės katastrofos. Civiliai, kaip gyvieji skydai, dažnas reiškinys Vidurio Rytuose, jis „pasiteisino“ buvusios Jugoslavijos karuose. Taigi, artimiausiu metu reikia tikėtis kariavimo vadinamomis nekonvencinėmis priemonėmis. O tokių priemonių gali įsigyti ir neturtingos, nedidelės, bendrijos. Jų karo strategija yra priešininko paralyžiavimas ir demoralizacija, o ne naujos politinės kokybės kūrimas. Jei mes imame nesutarti, kaip elgtis – priešininkas gali sakyti, kad laimi. Bent jau šį bei tą…

Beje, dar yra ir tarptautinės saugumo organizacijos… Jos sukuriamos tam, kad valstybės sutartų. Iš pradžių dažniausiai taip ir būna, tačiau ilgainiui jos išsigimsta – skaidosi į frakcijas ir „interesų“ grupes, vietoj sutarimo virsta ginčų forumais ir baudžia nesilaikančius taisyklių. Pačios organizacijos „dinozaurėja“ – sukuria labai ilgus ir painius statutus ir veikimo programas, tačiau tampa visai nepaslankios, nes jos niekaip neapsaugo nei nuo kokiu nors neva šventu raštu besidengiančių teroristų, nei nuo naujų virusų nei nuo emocialios išskirtinės teisės ginti tikras ar netikras vertybes. Tad pabaigai reikia prisiminti jau kiek primirštą Naujųjų Viduramžių konceptą – karo klausimas sprendėsi lokaliai ir taisyklės buvo visai ne globalios.

O kare ar dialoge su tikrais ar netikrais pabėgėliais galioja trys principai. Humanitarinis – reikia padėti žmonėms, kurie pakliuvo į sunkią padėtį. Mes taip ir darome, tikrai padedame, padeda Europos Sąjunga, padeda ir Lietuva. Saugumo principas – esame ES ir NATO šalis, sauganti abiejų bendrijų išorinę sieną. Saugoti yra ne tik mūsų teisė, tai pareiga. Ir ne klausimas – įsileisti ar neįsileisti, pareiga užtikrinti saugumą, ir nereikia čia sentimentalių verkšlenimų. Čia karo laukas. Yra ir pasirinkimo principas. Turime teisę suteikti leidimus gyventi ar net savo piliečiais paskelbti žmonės pagal savo pasirinkimo logiką ir įstatymus. Čia jau, kaip mums matosi…

Karą pradėjome ne mes, bet pirmąsias jo bangas atrėmėme, verčiame priešininkus ieškoti išeičių ir veiksmų, kuriems jie, kaip regis nebuvo rimtai pasiruošę. Taigi, ne taip čia jau viskas blogai.

O kas blogai?

Mūsų geopolitikos strategija visai netikusi. Elgiamės kaip laiminti „pagal apibrėžimą“ pusė, o taip nėra. ES ir NATO politikos principas yra ne geopolitikos kūrimas, o vadinamas reagavimas į krizes. Tai reiškia, kad istorijos scenarijus rašo kiti – Putinas ar Xi, tai jie žaidžia baltosiomis figūromis, o mes reaguojame notomis ir nuogąstavimais, bet išdidžiai manome, kad jie vis tiek pralaimės. Mes juk… visokie ten demokratai ir pan…

Mūsų taktika pasenusi. Visi gerai žino, kad didžiosios valstybės yra linkusios kalbėti su mažesnėmis atskirai, o ne su dideliais aljansais. Rusijos diktatorius taip ir daro… ir mažesnės pasiduoda pagundai tapti kažkokiais tai Putino diskusijų partneriais…

Nedidelis post scriptum. Pabandžiau patyrinėti įvairias sienas-tvoras žmonijos istorijoje. Ir kas nutiko joms bei jų statytojams. Štai kokie tyrimų rezultatai. Sienos-tvoros statymas turi politinę ir saugumo prasmę. Tačiau, istorinė patirtis moko – tie, kurie pastatė tvorą, kad už jos tik pasislėpti ir nesidomėti, kas dedasi „anoje“ pusėje, baigė blogai. Tvora nepadėjo. Tie, kurie pastatę tvorą stengėsi už tvoros esantį priešininką paversti draugu, dažniausiai laimėdavo. Tad ir šiame hibridiniame kare pergalei nepakanka apginti savąją tvoros pusę, pergalei reikia pakeisti tvarką ir anoje… Mums ne vis tiek, kokia valdžia Minske ir dar toliau…

 

Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

1 Komentaras
Autorius: Voras Online