Su Putinu ar be jo, nesvarbu

Klausimas, kas nutiks Rusijai 2024 metams atėjus, be abejo įdomus. Tik ar atsakymas priklauso nuo Putino pasirinkimo? Gal gi visai ne?Garsusis amerikiečių geopolitikas George Friedmanas sako, kad XXI amžiaus Rusija yra nuosm…

Klausimas, kas nutiks Rusijai 2024 metams atėjus, be abejo įdomus. Tik ar atsakymas priklauso nuo Putino pasirinkimo? Gal gi visai ne?
Garsusis amerikiečių geopolitikas George Friedmanas sako, kad XXI amžiaus Rusija yra nuosmukio valstybė ir po kelių metų jos laukia ne suklestėjimas, o nauja politinė ir ekonominė krizė.
Friedmanas turi savo logiką. Per pastaruosius du dešimtmečius ne vienas Rusijos geopolitinis projektas, ne viena svajonė taip ir neišsipildė. Jau užaugo karta, negyvenusi Sovietų Sąjungoje. Viena vertus gali pasirodyti, kad Rusija galinga ir sugebanti surinkti buvusias respublikas, tačiau didžiausia jos bėda – geopolitinis godumas, noras gauti viską, kas turėta, iš karto. O tam Rusija nėra pakankamai stipri. Jokios žavios mesianistinės idėjos šalis neturi. Dujos ir kumštis, nėra simpatiška net potencialiems sąjungininkams, o nieko kito kol kas nesugalvota.
Tačiau tai veikiau išvada iš svarstymų apie šią šalį. Jei klausiate, kokie tie geopolitikos žinovo argumentai, tai į juos ir pasigilinkime. Rusijos likimą lemia ne Putinas, o Rusijos prigimtis. Tą patvirtina ir Rusijos geopolitikų bendrija.
Emociškai Rusijoje vis dar dominuoja pralaimėjusios didžiosios valstybės nuotaika. Ir pralaimėjusios ne šiaip sau, pralaimėjusios be kovos, kuriai buvo taip ilgai ir nuodugniai ruoštasi. Subyrėjus vadinamam Varšuvos paktui ir Sovietų Sąjungai Rusija ūmai neteko savo 300 metų ekspansijos „į Europą“ grobio. Tačiau gal buvo užgrobusi per daug? Aleksandras Solženicynas veikale Kaip mums sutvarkyti Rusiją mano, kad SSSR buvo per didelė valstybė. Tikroji Rusija su Baltarusija, Ukraina ir Kazachstanu turi sudaryti geopolitiškai paaiškinamą ir stabilią slavišką bendriją. Labai nedidelė dalis Rusijos politinio elito formaliai yra susitaikiusi su dabartine Rusijos geografija, bet ir ji Vakarų leidimą apsitvarkyti savo (buvusios SSSR) ribose priima kaip labai natūralų dalyką. O kaip gi kitaip? Dabartinis Rusijos žemėlapis tiesiog prieštarauja klasikinės geopolitikos kanonams matyti Rusiją kuo trumpesnėmis sausumos sienomis.
Anot pačios Rusijos mąstytojų, vadinančių save eurazijiečiais, Rusija, kaip didžiausia slavų valstybė, atstovaujanti didžiausią slavų tautą turi vykdyti visų slavų “gynimo ir saugojimo” misiją. Esminis doktrinos realizavimo būdas – suteikti Vidurio ir Rytų Europos tautoms teisingas sienas. Doktrina buvo maksimaliai realizuota po Antrojo pasaulinio karo, kai SSSR galėjo beveik vienašališkai diktuoti savo politiką Vidurio bei Rytų Europoje. Tad Vidurio Europos Rusijai reikia?
Rusijos imperijos tautos sudaro savitą civilizaciją, besiskiriančią tiek nuo Vakarų, tiek ir nuo Vidurio Europos. Tai Europos ir Azijos mišinio civilizacija: Be mongolų totorių jungo nebūtų Rusijos.
Tuo pat metu eurazijizmo autoritetai beveik sutaria, kad Euraziją nuo Europos skiria nematoma klimatinė “siena”, kuri maždaug sutampa su buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Maskvos kunigaikštystės 1771 m. siena. Friedmanas vadina tai kontinentinės Eurazijos ir „Europos pusiasalio“ riba. Tai štai kodėl Lietuva niekad nebus Rusija, o šį niekada nesijaus komfortabiliai Lietuvoje. Ir nieko tad čia nuostabaus, kad ilgiausias karas Lietuvos istorijoje vyko vis kažkur ties ta linija. Bet jei Rusija lieka už tos linijos – ji ir lieka tik Maskvos kunigaikštystė, ko dėl visai suprantamų priežasčių pati nenori. Tad ir kova dėl Rusijos didybės yra kova dėl buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijų.
Buvo teigiama, kad Šaltojo karo metais Vakarus ir Rytus supriešino ideologinė konfrontacija, ji formaliai išnyko, tačiau, gal būt ne ji, o geopolitinio mąstymo skirtumas tarp Vakarų ir Rytų. Net ir be ideologinės konfrontacijos pagrindinis Rusijos strateginis interesas – išvengti geopolitinio spaudimo iš Vakarų, t.y NATO ir ES plėtros, visų pirma išstumti JAV iš Europos. Viskas, kas Europoje prieštarauja Amerikai, yra Rusijos ir eurazijizmo naudai. Tačiau nuo to paties nelaimingo Petro laikų likusio mąstymo geografinėmis kategorijomis Rusijai tenka pripažinti, kad kliūtis į Vakarus yra Vidurio Europa.
Tiesa, Rusijai Europa niekados nepadėjo taip, kaip dabar. Tačiau ta pagalba Rusiją ne tik guodžia, bet ir gąsdina. Rusija buvo įpratusi matyti smulkias Europos valstybes ir institucionalizuota Europa jai iš tikrųjų grėsminga. Nepamirškime, kad Rusija laimi ne vien jėga. Laimi todėl, kad Vakarai dažnai ją nepelnytai ignoruoja. Kaip rašė JAV geopolitikas Edwardas Luttwakas, jie, rusai, girti nugalėjo Napoleoną, girti nugalėjo Hitlerį, gali girti nugalėti ir NATO. Kiek nacionalistiškiau nusiteikęs rusas primins, kad tie patys rusai šiaip ar taip dalyvavo sprendžiant Europos likimą po didžiųjų militarinių kataklizmų ir patys naujo pasaulinio karo nesukėlė.
Gorbačiovas baigė Šaltąjį karą, Jelcinas mėgino kurti Rusiją neprieštaraudamas Vakarams, sukūrė Rusiją, kuriai, šiaip ar taip, buvo galima priskirti ne vieną demokratinės valstybės požymį. Su Putinu kebliau. Rusijos vadovai ėmėsi konsoliduoti tautą seniai išbandytu, nors pačiu nemoraliausiu metodu – karais ir didžiavalstybiniu šovinizmu. Putiną į valdžią atvedė ne ekonominės ir socialinės problemos ar jų sprendimo būdai, o karas. Karas, kuris kelis pastaruosius šimtmečius kaip niekas kitas stiprindavo Rusijos dvasią. Beje, ne tik Rusijos.
Putinas visai nepyksta ant teoretikų, laikančių dabartinę Rusiją viso labo aptrupėjusia Sovietų Sąjunga. Tokia Rusija jam artimiausia ir iš tokios Rusijos šiandien paprasčiausiai būtų semtis stiprybės jos gyventojams. Tokia Rusija geresnė už kokio nors Aleksandro Solženicyno svajones apie šventąją rytinių slavų sąjungą ar ikipetrinę Maskvos kunigaikštystę. Putino sovietinis himnas su imperiniu dvigalviu ereliu ir slaviškąja trispalve yra kaip tik toks sovietų, Solženicyno ar dar senesnės Rusijos simbolių ir ideologijų mišinys. Tačiau kaimynų atžvilgiu Putino Rusija vykdo ne savo, o jau neegzistuojančios SSSR politiką, vis dar tikėdama, kad vadovėlinis internacionalizmas ir amžinos Sovietų įtakos zonos tebeegzistuoja. Demografija ir biologija tačiau, veikia ne Rusijos naudai – dauguma Vidurinės Azijos gyventojų gimė arba tapo pilnamečiais jau nebe SSSR laikais, jiems Rusija nėra jokia politinė nostalgija, dauguma Rusijos slaviškų “sesių” informacijos laisvės dėka įsitikino, kad yra kur kas geresnių alternatyvų Maskvos valdžiai. Europietiškoji Rusija kovoja už šiokį tokį europietišką identitetą, o azijinė – už savo išgyvenimą. Ir šiai azijietiškai Rusijai svarbiau fizinis egzistavimas, o ne jo kokybė – ji gali netgi tapti ateistiška, islamiška ar dar kokia nors. Centralizuota valstybė vienuolikoje laiko juostų neturi jokių šansų tapti dinamiška.
O, tiesą sakant, kas gi Rusijai belieka – Vakarų kapitalizmas į Rusija ateina pačia grubiausia, pačia nehumaniškiausia ir nesimpatiškiausia forma. Jis tikrai neatrodo simpatiškas Rusijos žmonėms. Jie turi pagrindą jausti nostalgiją praeičiai.
Šiame kontekste ir Lietuva turi ką pasakyti. Juk būtent lietuviai ilgiausiai ir trukdė Rusijos europėjimo procesui. Lietuva nuosekliai kovojo už tai, kad Maskvos Kunigaikštystė neturėtų teisės atstovauti visiems rusams, nes didelei jų daliai atstovavo pati Lietuva. Ir todėl Rusija jai visada tebuvo Maskvos kunigaikštystė – o jos žmonės – maskoliai. Gal tai tada Rusija buvo laimingesnė? Čečėnijoje, Totorijoje ir kituose liūdnosios Maskvos kunigaikštystės pakraščiuose, rusams vis labiau gali tapti aišku, kad Maskvos kunigaikštystė nėra vienintelė vieta, kurioje Rusams gyventi gera… Kažkada juk Lietuvos didžiojoje buvo žymiai geriau. O prezidentui Putinui ir jo įpėdiniams beliks oriai laukti naujų kunigaikštystės, šį kartą maskviškės, padalijimų.
Jau du šimtus metų ir Rusija, ir pasaulis žino, kad Rusija yra turtingiausia resursais šalis ir kad iš tų resursų ji anksčiau ar vėliau praturtės. Nepraturtėjo. Eilinis rusas buvo ir liko vienas vargingiausių europiečių…
Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online