G-6Z6YWBKSCF

Tarp Rusijos ir Ukrainos laviruojanti, vidaus ambicijų labirintuose klaidžiojanti Gruzija ima atsilikti?

Raktine pastarosiomis savaitėmis laikytina naujiena apie Europos Komisijos (EK) duotą pagaliau startą Ukrainai ir Moldovai pradėti realizuoti eurointegracinius lūkesčius, nors ir ne be sąlygų.

Kaip argumentavo EK prezidentė Ursula von Leyen, nors Europos valstybė Ukraina pateikė pakankamai ištikimybės Europos Sąjungos (ES) vertybėms įrodymų, šalis turės tęsti reformas, ir tas kelias bus netrumpas. Tą pačią argumentaciją pakartojo Moldovos atveju.

EK birželio 17 dieną oficialiai rekomendavo suteikti Ukrainai bei Moldovai kandidačių į ES statusą. Beliko laukti ES viršūnių susitikimo birželio 23-24 dienomis, kad jis būtų galutinai įtvirtintas.

Naujienų agentūra „Blomberg“ vėlų birželio 20-osios vakarą ištransliavo žinią apie tą pačią dieną įvykusią Ukrainos ir Moldovos oficialaus pripažinimo kandidatėmis į ES „repeticiją“ Bendrijos šalių narių pasiuntinių susitikime. Pasak agentūros šaltinių, prieštaraujančių tam neatsirado.

Irgi birželio 20-ąją Lenkijos užsienio reikalų ministras Zbigniewas Rau nurodė išvakarėse vykusiame Europos Tarybos posėdyje prieštaravimų bent Ukrainos ES kandidatės statusui  neišgirdęs, todėl, panašu, viskas jau nuspręsta.

Abejonių kaip ir nebeliko. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis priešpaskutinę birželio savaitę anonsavo kaip istorinę.

Jei Ukrainoje ir tikriausiai Moldovoje nuotaikas tomis dienomis galima buvo apibūdinti kaip santūriai iškilmingas, apie Sakartvelą to nepasakysi niekaip. Kaip irgi birželio 17-ąją nurodė EK prezidentė, šiai šaliai siekiant kandidatės į ES statuso dera įvykdyti papildomas sąlygas.

Primintina, jog Ukrainos, Moldovos, Sakartvelo „trio“ eurointegracinį kelią pradėjo ir kurį laiką žygiavo pavyzdingai darniai.

„Nebeatmenamų“ 2020 metų gruodžio 22-ąją Ukrainos atstovas ES bei pasiuntinys Belgijoje Nikolajus Točitskis spaudos konferencijoje nurodė, kad ES „Rytų partnerystės“ programa išlaiko didelį potencialą, o Ukraina, Sakartvelas, Moldova pajėgios joje vaidinti konsoliduojantį vaidmenį.

Ir 2021 metais Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos konsolidacijos įvairovė tebebuvo pastebima. Birželio 24-ąją „trio“ užsienio reikalų ministrai bendroje publikacijoje leidinyje „Euractiv“ nurodė, kad jų šalys tikisi, jog ES asociacijos formatas skatins jų šalių bendradarbiavimą su ES, nes 2014-ųjų birželio 27 dieną visos trys žengė ryžtingą žingsnį europietiškos ateities naudai ir pasirašė ES asociacijos sutartį.

Publikacijoje skelbta, jog Ukrainoje, Sakarvele ir Moldovoje Sutarties nuostatos nuosekliai diegiamos, nors susiduriama su įvairiais iššūkiais. Ministrai teigė norį pasiųsti signalą, kad jų šalys yra svarbioje kryžkelėje ir tikisi, kad partneriai ir draugai Europoje ir toliau bus greta Ukrainos, Sakarvelo, Moldovos eurointegraciniame kelyje.

ES diplomatijos vadovas Josephas Borrellis Briuselyje tą pačią dieną, kai peskelbtas tekstas „Euractiv“, pirmą kartą priėmė Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos užsienio reikalų ministrus kaip kaip ES asociacijos „trio“ atstovus.

Jau šio kovo 3 dieną liepsnojant karui Ukrainoje Kijevas, paskui jį ir Gruzija bei Moldova pasirašė stojimo į ES paraišką.

Ir štai takoskyra.

Kalbant apie korupciją, poreikį reformuoti teisėsaugą – tai problemos, kurios vis dėlto „daugiau mažiau“ tebepasiskirsčiusios tarp visų – dabar turbūt jau tenka sakyti – buvusio „trio“ narių.

O štai politinės vienybės Sakartvele tema…

Skirtingais duomenimis, nuo 30 iki 50 tūkstančių žmonių birželio 20-osios vakarą susirinko į pilietinio judėjimo „Sirtskhvilia“ (lietuviškai – gėda) mitingą „Namo, į Europą“ Tbilisio centre, kuriame pasisakė ir Europos bei Ukrainos politikai.

Vis dėlto simptomiška, jog dalis studentų į jį atsinešė plakatus „Reikalaujame deoligarchizacijos“, „Vakarai turi paskelbti sankcijas Ivanišviliui ir Sakartvelo vyriausybės nariams“.

Rusijoje turtus susikrovęs milijardierius Bidzina Ivanišvilis yra valdančiosios partijos „Sakartvelo svajonė“ steigėjas bei neformalus lyderis.

Birželio 16 dieną irgi Tbilisyje surengtą mitingą ta pačia tema organizavo Gruzijos prezidentė Salomé Zourabichvili, renginyje raginusi gruzinų politikus bent laikinai pamiršti nesutarimus, ambicijas bei jungtis prie akcijos šalies eurointegracinių lūkesčių išsipildymo naudai.

Nepagelbėjo, prezidentė „atsirėmė“ į didžiausių partijų, valdančiosios „Sakartvelo svajonė“ bei opozicinės „Vieningas nacionalinis judėjimas“, atsisakymą.

Prezidentė S.Zourabichvili anksčiau yra pabrėžusi, jog šansą gauti ES kandidatės statusą pagreitinta procedūra yra ne Gruzijos, o herojiškos Ukrainos kovos už laisvę nuopelnas.

Gruzijos ministras pirmininkas Iraklius Garibashvilis jau antrą karo Ukrainoje dieną tvirtai pareiškė, jog jo šalis nesidės prie Vakarų sankcijų Rusijai, nes to reikalauja Gruzijos nacionaliniai interesai.

„Sakartvelo svajonės“ atstovai vėliau tą patį kartojo daug kartų.

Tiesa, Sakartvelas rėmė visas Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos ir Generalinės asamblėjos Maskvą smerkiančias rezoliucijas ir net vienas pirmųjų prisidėjo prie iniciatyvos teikti ieškinį Rusijai Taptautiniame baudžiamajame teisme.

Ukrainos prezidentas V.Zelenskis balandžio 23 dieną vis dėlto nurodė nesuprantąs Sakartvelo vadovybės atsisakymo įvesti ekonomines sankcijas Maskvai, irgi priminęs, jog ukrainiečiai bei kartvelai – iš tiesų broliškos nacijos, todėl jam skaudu regėti tokią Tbilisio valdžios laikyseną.

Sakartvelo valdžiai teko teisintis. Šalies nacionalinio banko prezidentas Koba Gvenetadzė gegužės pradžioje pareiškė, jog Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė (JK) nei ES nepeikė Tbilisio dėl  sankcijų ignoravimo: „Be palankių vertinimų, negirdėjome nieko kito.“

Ekonomikos ministras Levanas Davitashvilis priminė, jog ne vien Sakartvelas, bet ir kai kurios NATO šalys neįveda sankcijų. Pasak ministro, įvestos jos Rusijos ekonomikai regimai nekenktų, užtat pablogintų Sakartvelo piliečių padėtį, o tai neatitinka vyriausybės interesų.

Prezidentė S.Zourabichvili Vakarų spaudai yra nurodžiusi, jog ministro pirmininko I.Garibashvilio pareiškimai sankcijų tema apeliuoja į visuomenės nuomonę šalies viduje, siekiant paaiškinti, jog Tbilisis tarptautinių sankcijų Maskvai nepapildys dar ir „suvereniomis“.

Europoje neliko nepastebėtas trečio Gruzijos prezidento trečio šalies prezidento (2004-2012) Mikheilo Saakashvilio įkalinimas.

Nors B.Ivanišvilis asmeniškai, o paskui jį visa „Sakartvelo svajonės“ partija pakęsti negali  M.Saakashvilio, jis tebelaikomas šalies reformatoriumi.

Prezidentaudamas (2004-2013) – tegul su perlenkimais – suvaldė korupcijos bei kriminalo siautėjimą. Šalyje sukurta infrastruktūra, efektyviai dirbusi ir tebedirbanti visuomenės labui.

Ukrainos ir Gruzijos santykius M.Saakashvilio asmuo veikia nebūtinai santarvės pusėn.

Kuomet  pralaimėjęs rinkimus trečiasis Gruzijos prezidentas 2013 metų spalį paliko tėvynę, Gruzijoje jam užvestos net kelios bylos, paskelbta jo taptautinė paieška, nors Interpolas Tbilisio kaltinimus remti atsisakė.

2015 metais trečiasis Gruzijos prezidentas pelnė Ukrainos pilietybę, aktyviai įsitraukė į jos gyvenimą, paskui „Vieningo nacionalinio judėjimo“ lyderį į šią šalį patraukė jo bendražygiai iš jo  vyriausybės, kurie Kijeve irgi užėmė reikšmingus postus.

Valdančiosios „Sakartvelo svajonės“ šalininkams Ukraina tam tikra prasme ėmė atrodyti kaip gruzinų opozicijos filialas.

Prieš pernykščiuos savivaldos rinkimus M.Saakashvilis ryžosi grįžti tėvynėn ir iškart spalio 1-ąją buvo suimtas. Nuo tada kalinamas, ne kartą skelbė badavimą. Tbilisio gatvėse vyko audringos jo palaikymo demonstracijos.

Vasario 12 dieną Ukrainos generalinė prokuratūra Ukrainos pilietį M.Saakashvilį oficialiai pripažino nukentėjusiuoju dėl netinkamo elgesio Sakartvelo kalėjime.

Ryšium su trečiojo Sakartvelo prezidento ryšiais su Ukraina I.Garibashvilis polemikoje su Kijevu, atrodytų, ima atsakyti nebe Kijevui, o M.Saakashvilio šalininkams Sakartvele.

„Sakartvelo svajonė“ laikosi griežtai antikarinės pozicijos, partija skelbia, kad karą su Rusija 2008 metais išprovokavo trečiasis prezidentas, dėl ko Sakartvelas nukentėjo.

Dabartinėmis aplinkybėmis pasiektas net lygis, kai ministras pirmininkas aiškina, jog Ukrainos aukščiausiosios valdžios noras bei tikslas po vasario 24-osios buvo antro fronto Moldovoje ir Sakartvele atidarymas.

Esą kai Tblisisis atsisakė dėtis prie karo, Sakartvelo adresu prasidėjo nepagrįsti kaltinimai.

I.Garibashvilis įsitikinęs, jog ir M.Saakashvilis vyko į tėvynę turėdamas tikslą surengti perversmą bei priversti Sakartvelą įsivelti į karą (buvęs prezidentas atvyko į Sakartvelą likus beveik pusmečiui iki Rusijos įsiveržimo).

„Jei M.Saakashvilis dabar būtų valdžioje, turėtume antrą Mariupolį. Ar suprantate, nuo kokios purvinos provokacijos visus apsaugojome?“ – skelbė ministras pirmininkas, pavasarį lankydamas regionus.

Praėjus 50 dienų po Rusijos įsiveržimo Ukraina ir Sakartvelas vis dėlto ėmėsi bandyti glaistyti nesutarimus, kai gruzinų parlamentarų delegacija balandžio 16-ąją aplankė Kijevą, Bučą bei Irpenį.

Komentuodamas sankcijų Maskvai klausimą jau Ukrainos teritorijoje, delegacijos vadovas, Sakartvelo parlamento pirmininkas Shalva Papuashvilis pažadėjo, kad jo šalis jokiu būdu nepadės Rusijai.

Gegužės 5-ąją Sakartvelo premjeras tarptautinėje konferencijoje Varšuvoje dalyvaujant V.Zelenskui bei U.von Leyen paskelbė vieną ryžtingiausių pareiškimų agresijos prieš Ukrainą tema: „Smerkiame Rusijos agresiją prieš Ukrainą, nes tai akivaizdus ir grubus tarptautinės teisės bei JT chartijos pažeidimas.“

Kita vertus, irgi delegacijos Ukrainoje narės nuo opozicijos Khatunos Samnidzės nuomone, „Sakartvelo svajonė“ buvo priversta siųsti atstovus dėl Vakarų spaudimo ir kai sužinojo, jog planuoja vykti „Vieningo nacionalinio judėjimo“ atstovai.

Rusų interneto dienraščiui „Medūza“ (05 18) politikė „Sakartvelo svajonės“ poziciją pavadino iš tiesų bailoku keliaklupsčiavimu prieš Kremlių.

Kol Tbilisyje niekaip negalėjo apsispręsti dėl sankcijų, Amerikos diplomatas, buvęs JAV atstovas NATO Kurtas Volkeris interviu Sakartvelo interneto leidiniui „Palitranews“ nurodė, jog ši šalis prarado reformų lyderės statusą, ją perėmė Ukraina. Dabar į Sakartvelą žvalgiama kaip į šalį, kuri atsitraukė nuo demokratijos.

Šėtonas – ir detalėse.

Feministinės grupės „Pussy Riot“ narės Olgos Borisovos birželio 21-ąją nepaaiškinus priežasčių  neįleido į Sakartvelą, nors ji Tbilisį laiko savo namais, čia turi butą. O.Borisova su kitomis „Pussy Riot“ narėmis daugybę kartų protestavo prieš agresiją Ukrainoje, už tuos protestus daug kartų sulaikyta, bausta…

Kodėl?

Apie tikrą ar menamą Maskvos įtaką. Liepos 13 dieną premjeras I.Garibashvilis paskelbė, jog vyriausybė baigė derybas dėl tapsmo įmonės „Borjomi Georgia“ akcininke.

Unikalios sudėties mineralinis vanduo yra ir Sakartvelo pasididžiavimas, ir vienas šalies simbolių, prekės ženklų. Įmonės „Borjomi Georgia“ veikla balandžio 29-ąją dėl finansinių problemų  paralyžuota po to, kai jos steigėjas rusų verslo oligarchas Michailas Fridmanas pateko po Vakarų sankcijomis dėl Rusijos agresijos Ukrainoje.

Galima ir laikyti Sakartvelo geopolitinio statuso alegorija, kad/kai šalies simbolis kad ir ne tiesiai, bet galų gale nukentėjo nuo sankcijų Rusijai.

Sakartvelo ministras pirmininkas I.Garibashvilis atkakliai tebemano, jog jo šalis įvykdžiusi daugiau eurointegracinių reformų nei Ukraina bei Moldova.

Vyriausybės posėdyje birželio 13-ąją nurodė, jog oficialaus kandidatės statuso nusipelno pirmiausia Sakartvelas ir tik paskui Ukraina ir Moldova. Reikalams šiuo klausimu nenumaldomai prastėjant birželio 20-ąją neabejotinai ne be apmaudo pareiškė, kad kandidatystės rekomendaciją Ukraina pelnė, nes kariauja, o Moldova todėl, kad yra kariaujančios šalies kaimynė.

Tuo tarpu EK savo rekomendacijose neumaldoma: skirtingai nei Ukrainoje, Moldovoje, Sakartvele demokratiją, žmogaus teises bei laisves garantuojančių institutų išvystymas nepakankamas.

Šalis įpareigota įveikti politinę poliarizaciją, įgyvendinti vadinamąjį „Charleso susitarimą“ („Sakartvelo svajonės“ susitarimą dėl reformų su opozicija, kurį rengiant tarpininkavo Europos Tarybos primininkas Charlesas Michelis, iš kurio tačiau valdančioji partija vėliau pasitraukė), koreguoti rinkimų įstatymą, užtikrinti žiniasklaidos įvairovę bei „deoligarchizuotis“, kas reiškia verslo oligarchų perteklinės įtakos į Sakartvelo ekonominį, politinį gyvenimą pašalinimą.

Jei EK sąlygas įvykdys, kandidatės į ES oficialus stausas Sakartvelui bus suteiktas gruodį.

Apibendrinant. Sakartvelui nebus nieko gero, jei pasitvirtins Tbilisio universiteto profesoriaus Iljos Georgijaus Nodios dabartinės valdžios įvertinimas: valdžia mėgina „gerai atrodyti“ Vašingtono, Briuselio akyse, bet tai nereiškia, kad iš tiesų ištikima demokratinėms vertybėms.

Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras.online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras.online