G-6Z6YWBKSCF

Timofėjaus (o gal Putino?) planas Ukrainos „patvarkymui“

Jau apsipratome su faktu, kad Rusijoje laisvo žodžio paukščiai sumedžioti ar sukišti į narvelius. Tad visa, kad pasirodo rusiškoje žiniasklaidoje, yra ne šiaip sau, yra, kaip sakome, „suderinta“. O jau apie Ukrainą tai tikrai yra viena nuomonė, o jei kokios variacijos ir pasitaiko, tai, kaip choristai sako – tik „turavojimas“ pagrindinei melodijai.

Kaip žinia, prieš kelis mėnesius toks Vladimiras Putinas, dar vadinamas prezidentu, paskelbė gatvės politikos lygio istorinį-geopolitinį traktatą apie tai, kad ta Ukraina, ir kokia ji turi būti. Dėl Ukrainos, tai Putinas, kaip ir toks meškiukas Pūkuotukas sakė: „Tas ir yra, kad jos nėra“. O jei nėra, tai galima nueiti ten, kuri nieko nėra.

Pasirodė, kad Ukraina vis tik yra, tad neteisus pasirodė ne tik Pūkuotukas, bet ir prezidentas. Teko skubiai kurti naują „Ukrainos būvio“ traktatą. Ir jis jau yra.

Šį kartą autoriaus rangas gerokai menkesnis – apie Ukrainos likimą svarsto nebe Putinas, o toksai Timofėjus Sergeicevas, formaliai RIA Novosti „skiltininkas“, o šiaip tai biografija įdomi, net Latvijoje kažkada dirbo, o šiaip jau daug paslaptingų ryšių su Ukraina. Taigi, tas Timofėjus sekmadienį, balandžio 3 dieną savo skiltyje sudėliojo naują Ukrainos „patvarkymo“ planą. Taip ir vadinasi – „Ką Rusija turi padaryti su Ukraina.“

Visai suprantu vyriausybes kurios uždaro rusiškų nesąmonių kanalus, ir daugelio tų kanalų informacijos geriau neskaityti, tačiau šį tekstą turėtų pamatyti tie, kurie vis dar finansuoja Rusiją ir jos karą, kurie vis dar mano, kad su Putinu bus susitarta, ir „neutrali“ Ukraina gyvens ilgai ir laimingai. Šį tekstą turėtų pamatyti tie, kurie stebisi Bučos įvykiais. Jei pamatytų ir paskaitytų, suprastų, kad Buča yra ne staigmena, o politikos dalis. Galiausiai, kas mano, kad „vargšelis“ Putinas yra blogai informuotas ar nežino, ką daro, kad neaišku, kas toje jo galvelėje sukasi. Viskas aišku, ir Timofėjus išdėsto visą Putino galvojimą savo rašinyje.

Tai nebus atpasakojimas ir ne komentaras, kai kurių dalykų cituoti tiksliai tiesiog nedrįstu dėl padorumo, tad pasakysiu, visa tai bus, jei mes visi vis dar galvosime, kad Rusiją kaip nors galima perauklėti. Tikiuosi, kad skaitytojas žino, kas yra nacizmas ir fašizmas, (bent jau skaitė Vikipediją), tad nepiktnaudžiausiu kabutėmis ir žodžiais „taip vadinamas“ ar pan., pasakysiu, kad visa, ką laisvai cituoju, yra cituojama su panieka tam Timofėjui ir visai karo bei propagandos mašinai. Tekstas, beje, toks lyg daina su priedainiu, vis kartojant, kad ukrainiečiai yra tokie, kokių rusams nereikia. Pabadžiau išpreparuoti keturias bene svarbiausias jo idėjas.

Pirma. Geografija. Rusijos geopolitika siekia Ukrainą ištrinti iš Pasaulio žemėlapio. Ukrainos nėra, jos ir nebuvo, ir jau tikrai nereikia. Yra Rusija, Mažoji Rusija ir Naujoji Rusija (beje, panašu, kad Gudijos irgi nebus ar jau nebėra… kažkokia dar Rusija su būdvardžiu). Ukraina tapo blogio simboliu Rusijai, tad po karo jos vietoje atsirasiančios respublikos palaipsniui taps dabartinės Rusijos dalimi. Vietovardžiai? Buvusi Rytų Prūsija – geras pavyzdys, kaip juos keisti.

Antra. Karas. Karas ne šiaip sau politikos instrumentas. Šis karas netradicinis, jis yra teisėtas Ukrainos, kaip idėjos naikinimo įrankis, tad jam negalioja jokios tradicinės karo konvencijos. Jei kas nors mano, kad Bučoje vyko civilių žudynės, tai tegu dabar mano kitaip: vyko visai natūrali denacifikacijos „priemonė“. Pasak autoriaus, nėra kokio nors akivaizdaus skirtumo tarp Ukrainos karinių pajėgų, teritorinės savanorių gynybos ir neginkluotų Ukrainos simpatikų – vis jie naciai. Galiausiai, kaip sako, karo dramos ir tragedijos galiausiai išeina į naudą visiems, kad susigundo būti Rusijos priešais.

Trečia. Istorija. Ukrainos naikinimo procesas nesibaigs įprasta karine pergale ir formaliais geografinių pavadinimų pakeitimais. Pasak autoriaus – didelė gyventojų dalis, netgi didžioji dalis yra įtraukta į nacizmą, tad visuomenės „perauklėjimo“ procesas truks ne trumpiau, nei pasikeis karta. Tai reiškia, kad dauguma ukrainiečių gali būti apkaltinta nacistiniais nusikaltimais ar kolaboravimu su naciais. Sakoma, kad visi jie turi prisiimti teisingo karo prieš juos pačius naštą (suprask, prisiimti žudymus ir sugriovimus kaip teisingo karo naštą).

Ketvirta. Garbė. Visa tai yra Rusijos garbės reikalas. Rusija nebijo likti viena šioje kovoje dėl garbės, nebijo jokios tarptautinės izoliacijos ar sankcijų, kokias ten prieš ją besumanytų. Joks vadinamos Ukrainos neutralitetas neįmanomas, tai tik politinių manipuliacijų fikcija. Ukrainizacija – vadinamos ukrainiečių tautos kūrimas nebuvo natūralus procesas, tai sovietinio režimo klaida, kurią taisyti galima per jau minėtą denacifikaciją. Tokios tautos niekada nebuvo, tai ir Ukrainos valstybė yra politinė beprasmybė. Garbės reikalas, kad tos beprasmybės neliktų.

Štai koks tas patvarkymo planas. Ukrainos nebus… Yra, tačiau toks nedidelis „bet“. Tekste kalbama ir apie vadinamą „katalikišką provinciją“ – Vakarų Ukrainą – kuri gal ir neis su Rusija taip greitai, nes ten bėgs visi nacių likučiai. Jei ji ir liks ne Rusijoje, tai jos neutralitetas bus paremtas grasinimais, kad Rusija gali bet kada pratęsti karinę operaciją ir toje „katalikiškoje provincijoje“.

Akivaizdu, kad tekstas kurtas jau po to, kai nepavyko „žaibiškai“ nugalėti Ukrainos ir teko sugalvoti paaiškinimą, kodėl kariaujama taip ilgai ir kvailai. Pasirodo, karas keturiais frontais buvo tik siekis sunaikinti Ukrainos gynybos pajėgumus, o paskui (gal dabar?) jau imamasi „persitvarkymo“ – vietinės valdžios kūrimo. Nelabai kur yra kurti, bet…

Toliau, pasak Timofėjaus, turi būti atliktas informacinės erdvės pertvarkymas, vadovėlių ir istorijos knygų perrašymas, na ir išsiaiškinta… asmeninė atsakomybė, t.y., persekiojimas ir bausmės už tai, kad buvau ukrainietis Ukrainoje. Su visomis pasekmėmis Tas Timofėjus mano, kad specialios struktūros kovai su nacizmo likučiais turėtų būti sukurtos veikti bent jau 25 metus. Tikrai ne blitzkrygas

Pabaigai tekste yra graudus verksmas apie tai, kiek daug gero rusai su visais galimais rusiškos valstybės mutantais padarė Europai, ir kokia nedėkinga ji – ta Europa – tapo: „išugdė nacių Ukrainą“.

Epilogas:

Kažkada Rytų Berlyne buvo toks Vokietijos istorijos muziejus, kuriame Vokietijos istorija prasidėjo… 1949 metais. Šiandien atrodo kaip nepaprasto kvailumo projektas. Yra iš ko pasimokyti

Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

66 komentarų
Autorius: Voras Online