Ukraina – (ne)geidžiama postmoderno respublika

Bus ar nebus karas dėl Ukrainos? Bus ar nebus Ukraina priimta į NATO? Kokia Ukrainos geopolitinė misija XXI amžiuje? Atsakymų dešimtys ar net šimtai ir nė vieno teisingo.

Ukraina gali būti skirtingų spalvų – oranžinė, mėlynai geltona, raudona, dar kokia nors… Ukraina – norinti ir galbūt galinti tapti stipria Europos valstybe, tačiau niekados iki šiol tokia netapusi. Ukraina, kurios likimas pastaraisiais metais sprendžiamas karo apkasuose, diplomatų vakarienėse ir zoominiose samituose…

Ukraina man yra toks politinis postmodernas, šalis, kurioje šiandien lygiomis teisėmis gyvena ir Kijevo Rusios, ir Habsburgų imperijos dvasios, šalis kurios gatvėmis drauge vaikšto ir pasiryžę mirti už tėvynę, ir sugebantys greitai ją parduoti, žmonės, kurių sąmonėje istorinės asmenybės lyg kokiame karnavale tampa tai gėrio, tai blogio, tai pajuokos ar dar kitokiais simboliais, kur vadovu renkamas tariamas stebukladaris, o vėliau keikiamas už tai, kad jo stebuklai labai žemiški…

Ukraina? Filologai nesunkiai pasakys, kad pavadinimas „pakraščio žemė“ žymi teritoriją, kurioje lietėsi, maišėsi ir kariavo skirtingi geopolitiniai konceptai, net skirtingos civilizacijos. Ir nė viena nenugalėjo. Ukraina buvo ir liko pakraščiu visiems, kurie į ją pretendavo – slavams, lietuviams, totoriams, turkams, rusams, vokiečiams, rumunams… dar kam nors. Yra nesutinkančių su Ukrainos, kaip pakraščio žemės kilme, bet tokių – mažuma.

Konvencinių karų dėl šios teritorijos skaičius ne ką mažesnis už karų dėl Balkanų. Tačiau greta teritorinių karų vyko ir tebevyksta kitokie: etniniai, geografiniai, kultūriniai, civilizaciniai, bado ir išdegintos žemės karai – pagal visus požymius – šventieji.

Pasibaigs visi jie tik tada, kai Ukraina nebebus pakraščio žemė, kai kokia nors civilizacija čia apsistos bent keliems šimtmečiams. XXI a. pradžioje tegalima pasakyti tiek, kad karas dėl pakraščio teritorijos nesibaigė. Šiandien nepriklausoma Ukraina padalyta tarp Vakarų ir Rytų krikščioniškų įtakų, tarp jai vis dar svetimos Juodosios jūros ir tarytum savų miškų zonos, tarp Rusijos didžiavalstybinių rudimentų ir europinės integracijos perspektyvų, tarp noro sukurti savo ukrainietišką valstybę ir civilizacinės impotencijos. Čia viskas – pakraštys, čia visur fronto linija ir karo laukas.

Nėra ko stebėtis, kad būtent Ukrainos likimui skiriama tiek daug dėmesio. Juk Ukrainos „sprendimas“ yra esminis geopolitinis faktorius, lemsiantis Europos vienijimosi ateitį. Jei Europos integracija bando plėstis toliau į buvusią sovietinę imperiją, tai tam reikia dviejų dalykų – pirma, kad ženklus skaičius buvusių sovietinių respublikų nuoširdžiai norėtų įsijungti į ES, antra, kad į Vakarus integruotųsi svarbiausia regiono valstybė – Ukraina. Pasak gerai žinomo Zbigniewo Brzezińskio, stipri Ukraina šiandien yra šansas priversti pakeisti ir Rusijos geopolitinį mąstymą, kuris remiasi Rusijos amžinumu ir nepakeičiamumu.

Oranžinė revoliucija, Maidanas, Zelenskis nebuvo nei pradžia, nei pabaiga, tai tiesiog proceso dalis. Paskiros dalys gali vadintis ne tik revoliucijomis, bet ir perversmais ar reformomis, nelygu koks istorikas vėliau apie tai kalbės, bet viena neginčijama: tai to paties Šventojo karo elementai. Valstybė su savo sienomis ir sostine yra natūralus vis dar galiojančios Vestfalijos politinės sutarties produktas. Ukraina niekada istorijoje nebuvo tokia vestfalinė nation-state, realiai nėra tokia ir šiandien, tad kirba klausimas ar dabar – XXI amžiuje – ji tikrai turi tokia tapti? Galgi ji turi išnaudoti šansų kurti valstybingumą, kuris nebūtų keliantis nerimą ir konfliktus. Įdomus uždavinys postmoderniai fantazijai.

Lietuviai, lenkai ar turkai su totoriais pasakys, kad karus dėl Ukrainos pralaimėjo prieš kelis šimtmečius. Kijevo Rusia tikriausiai buvo per silpna užkariauti stepes, Vytautas, matyt, pakraščio teritorijos visai nevertino. Bene kalčiausia turbūt bus buvusi povytautinė Lietuva, pigiai iškeitusi Ukrainos teritoriją į savo politinį stabilumą. O gal Lenkija, pralaimėjusi prieš maskolius, gal net visa Europa, tuomet abejingai žiūrėjusi į pakraščio žemės likimą. XVII a. išvariusi lietuvius iš Maskvos, Rusija dar nebuvo stipriausia regiono valstybė, tačiau net ir dalinė pergalė Ukrainoje ją tokia padarė. Ukrainoje pralaimėjus švedams, prasidėjo Rusijos ekspansija į Europą, kurioje krito ir mūsų šalis. Ukrainiečių valstybės neplanavo nė viena kariaujanti pusė, o patys žmonės buvo per mažai konsolidavęsi.

Pakraščio žemės padalijimas buvo status quo, patenkinęs didžiąsias valstybes, tačiau išskirstęs ukrainietiškai kalbančius žmones į kelias valstybes. Rusai po permainingų XIX a. karų užėmė Vidurio ir Rytų Ukrainą. Habsburgai, nuosekliai ir net dogmatiškai vykdę teritorinės Europos ir katalikybės ekspansijos politiką, „įklimpo“ kažkur ties Lembergu, kuriam vėliau dėl etnolingvistinių kuriozų prigijo Lvivo pavadinimas. Ukrainos valstybės rimtai nenumatė ir Pirmojo pasaulinio karo pasekmes tvarkę politikai, garsiąją geopolitinę Curzono liniją išvedę taip, kad ukrainiečiai savo valstybės ir vėl neturėtų, o rusų pretenzijos į ją atrodė visai logiškos.

Rusijai Ukrainos netekimas prilygsta pralaimėjimui „Šventajame kare“ – teritorijos praradimas, galas panslavizmo ideologijai, dar vienas pleištas ir taip jau ne geriausius laikus išgyvenančiai stačiatikybei, galiausiai Maskvos, kaip Trečiosios Romos, diskreditacija. Rusams skausminga dar labiau, nes jie dar prieš keletą dešimt­mečių jautėsi laimėję pakraščio žemę galutinai ir negrįžtamai, dabar gi – neturi to, į ką tiek investuota, kiek sušaudyta ir badu marinta.

Kol Krymas priklausė Rusijai, Ukraina tebuvo sausumoje užspeista žemės ūkio produktų gamintoja. Nikita Chruščiovas tikriausiai tikėjo Sovietų Sąjungos amžinumu ir Ukrainos išlikimu Rusijos valdžioje. Krymo atidavimas Ukrainai šeštame dešimtmetyje tereiškė sovietinės administracijos pakeitimą, o dabar nepriklausomą Ukrainą Krymas daro valstybe su didelėmis jūrinėmis pretenzijomis. Tai akivaizdus Rusijos pralaimėjimas, nors taip pat ir geopolitinis įpareigojimas Ukrainai. Beveik nuvyta nuo Baltijos jūros, Rusija nuvejama ir nuo Juodosios. Geografija grąžina Rusiją į Maskvos Kunigaikštystės laikus. Šiandienė Ukraina – geografiškai svarbi Juodosios jūros pakrantės valstybė, formuojanti regioninę politiką. Po Sovietų Sąjungos žlugimo bene pirmą kartą istorijoje ir gal net visai netikėtai sau patiems ukrainiečiai gali kažko norėti ir turėti tikrai savo valstybę ne vien popieriuje. Ukrainos grąžinimas į Rusijos strateginių interesų geografiją Rusijai būtų ženkli geopolitinė pergalė, gal net reiškianti imperijos renesansą. Kaip jau minėta, Rusija kariauja su Ukraina ne vieną karą. Ji neturi „Šventojo karo“ sąvokos, tad Rusijos karas už pakraštį vyksta visais frontais – čia kaunasi ne kariškiai, o istorikai, pedagogai, intelektualai, visi…

Ekonominis karas – pernelyg tiesmukas. Nepaisant ekonominio potencialo, Rusija nemoka kariauti ekonominių karų, tiesiog bet kokia ilgalaikė ekonominė strategija sudūžta į vienadienės naudos prioritetus.

Istorinis karas – kas gi buvo garsioji Kijevo Rusia, kiek joje Ukrainos? Kokio valstybingumo lygmens buvo Rusijos ir Turkijos pasienis? Kiek savarankiška Ukraina tapo po Sovietų Rusijos atsiradimo? Rusijos istorinis pralaimėjimas reikštų, kad ji vėl tampa Maskvos Kunigaikštyste, kokia buvo ilgus šimtmečius ir, kaip ne vienas politologas sako, kas atitiko jos dvasią ir potencialą. Rusija tebėra teritorinė imperija, suprantanti, kad tikslas yra teritorijos pavaldumas, o ne kokia nors ekonominė ar politinė papildoma nauda.

Tikėjimo karas – Ukraina tampa mūšio lauku tarp katalikybės ir stačiatikybės, čia gali būti nuspręstas Unitų Bažnyčios, o per ją ir viso katalikų ir stačiatikių ekumeninio dialogo likimas. Koks čia šventasis karas vyksta Europoje, kuri jo fronto linija – nuo Serbijos, Lietuvos, Turkijos?..

Dostojevskis ir Solženicynas rašė apie tai, ko Rusijai reikia, – o Ukrainos reikia gyvybiškai. Tačiau Rusija negalėjo tapti priimtina aplinkiniams imperija, dažniau nešančia skausmą, nei trokštamą gėrį. Rusijos intelektualai veikiau liūdėjo dėl nesėkmių, nei džiaugėsi savo pasiekimų rezultatais. Veikiau kariausime, negu susitaikysime, Rusija nebus Europos Sąjunga ne todėl, kad Putinas to nenori, – tai tiesiog prieštarauja šventojo karo logikai, kurią aprašė tas pats Dostojevskis, nekentęs lenkų, lietuvių ir visų, kad ardo stačiatikybę.

Kažkuomet viešėdamas Vilniuje Europos Komisijos pirmininkas Jo­se Manuelis Barroso apie europinių vertybių sklaidą šiuolaikiniame pasaulyje sakė: propose, but not impose, – siūlyk, bet nepiršk prievarta. Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas iš esmės taip ir elgėsi, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ne ką laimėjo. Barroso proseneliai – portugalų jūreiviai ir misionieriai – darė kaip tik priešingai ir laimėjo kur kas daugiau. Prieš keletą šimtmečių Europos jūrininkai nebijojo toli plaukti, atrasti ir kurti savo tvarką. Šiandien veikiau lūkuriuoja. Galbūt iki to laiko, kol, dar kartą pralaimėjus Ukrainoje, šventojo karo frontai pasieks vadinamosios civilizuotos Europos krantus.

Ukraina išties daugeliui Europoj ir Amerikoje yra „katė maiše“. Man ji atrodo patraukli paslaptis, postmoderno kūrinys, kurį tikrai verta įsigyti. Nors kaina nemaža.

Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online