Ukrainoje sprendžiamas ir rytinės Baltijos likimas

Ne pergalė, bet ir ne pralaimėjimas – taip skelbė viena antraščių apie gruodžio 9-ąją įvykusią pirmą šeštojo Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio akistatą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu susitikime vadinamojo „Norm…

Ne pergalė, bet ir ne pralaimėjimas – taip skelbė viena antraščių apie gruodžio 9-ąją įvykusią pirmą šeštojo Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio akistatą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu susitikime vadinamojo „Normandijos ketverto“ (Ukraina, Vokietija, Prancūzija, Rusija), pašaukto reguliuoti konfliktą rytų Ukrainoje po Rusijos agresijos prieš ją. Sutarta dėl ugnies nutraukimo, apsikeitimo belaisviais ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija misijos rusų okupuotose teritorijose išplėtimo. Viskas.
Tęsinys po keturių mėnesių, be abejo, jei viskas klostysis bent patenkinamai, nes esama ir gandų, kad Kremlius negavo nieko iš to, dėl ko (pavyzdžiui, separatistų „milicijos“ okupuotose teritorijose legalizavimo) lyg ir sutarta prieš derybas. Ukrainos vidaus reikalų ministro Arsenijaus Avakovo liudijimu, dėl to separatistinių Ukrainos regionų Kremliaus kuratorių Vladislavą Surkovą derybų metu ištiko beveik isterija.
Todėl tinkama pozicionuotis nuo konkretaus įvykio. Kad ir kaip apmaudu būtų pripažinti ką tik paminėjus trisdešimtmetį po Berlyno sieno griuvimo, prieš tai – Baltijos kelią (beje, jį pristatydama savo planus prisiminė ką tik darbą pradjusi Europos Komisijos pirmininkė Ursula von Layen), taikos Ukrainoje siekis yra testinis ir nežinia kiek truksiantis, kai Kijevo padėtis nepavydėtina. Kaip prieš susitikimą Paryžiuje savo „Facebooke“ parašė Ukrainos vicepremjeras ir ministras Europos Sąjungos (ES) bei NATO integracijos klausimais Dmitrijus Kuleba, prezidentas V.Zelenskis vyko su stipriu siekiu siekti ukrainietiškos dienotvarkės derybose prieš V.Putiną – mašiną, kuri neturi opozicijos, nesaistoma viasuomenės nuomonės, niekina žmogaus gyvybę ir kurią erzina pats Ukrainos egzistavimo faktas.
Kremlius deryboms rengėsi tradiciškai. Apšaudymai ginkluotųjų pajėgų atskyrimo zonoje nesiliovė, Rusijos dūmos vadovas Viačeslavas Volodinas užsiminė, kad nuo Ukrainos gali atskilti daugiau sričių, pats V.Putinas prikišo Kijevui lankstumo stoką derybose dėl gamtinių dujų. Berlyne rugpjūčio 23-ąją vidury dienos nužudytą čečėnų lauko vadą Zelimchaną Changoshvilį, dėl ko įtariamos rusų specialiosios tarnybos, jau Paryžiuje Rusijos prezidentas įvardijo banditu, kurio įšdavimo Maskva esą siekė ne kartą. Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas gruodžio 12-ąją televizijos ZDF laidoje „Maybrit Illner“ tą pavadino nesąmone ir bandymu nuslėpti nusikaltimą, oficialus Berlynas anksčiau paneigė V.Putino žodžius, kad Maskva kreipėsi į Vokietiją su tokia užklausa. O gal nereikia čia ieškoti tiesos? Tiesiog prieš „Normandijos ketverto“ susitikimą vienai jo dalyvių kanclerei Angelai Merkel Kremlius „davė“ suprasti, kad rusų specialiosios tarnybos ir Berlyne jaučiasi kaip namie, gerai ši pagalvotų, pavyzdžiui, prieš palaikydama Ukrainą? Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono „apdoroti“ nelabai reikėjo po jo pareiškimų apie Rusiją kaip Europos sąjungininkę…
Gali būti, V.Purinas vyko į Paryžių „priimti“ kapituliacijos jauno Ukrainos prezidento, užsimaniusio – pagalvot tiktai – siekti susitikimo su visagaliu Rusijos „žemių surinkėju“. Net jei nekapituliavo (panašu, taip ir nutiko) – nieko tokio, yra standartinis rinkinys: pamėginti nuo Ukrainos  atskelti dar kokias teritorijas, galutinai nutraukti dujų tranzitą – maža ką galima sugalvoti? Ukrainos prezidentas turi prastą pasirinkimą – tarp kapitulaicijos ir karo, kai dauguma tėvynainių nori taikos, bet ne gėdingomis sąlygomis.
Prieš 30 metų daugelis vylėsi, jog Rusija judės Vakarų pusėn, nutiko taip, kad dabar Vakarai patiria Maskvos „poveikį“ – „Google“ surinkę „election hacking“ (įsilaužimas į rinkimus) gausite 20 milijonų nuorodų, „election 2016 hacking“ – 11 milijonų. JAV interneto saugumo kompanijos „FireEye“ ekspertai seniai priėjo išvados, jog už įsilaužimą į prezidento E.Macrono partijos elektroninį paštą stovi interneto įsilaužėliai iš „Sandworm“ bei „FancyBear“, grupuotės, susijusios su Rusijos Vyriausiąja žvalgybos valdyba (GRU). Tai jos 2015-aisiais „išjungė“ prancūzų televiziją „TV5 Monde“, atakavo Baltuosius rūmus, NATO, Pasaulio antidopingo agentūrą, Bundestagą, britų užsienio reikalų ministeriją, Ukrainos energetikos sistemą…  Europoje jau žinomi GRU „likvidatorių“ maršrutai (kalbama ne vien apie nuodijimą Jungtinės Karalystės (JK) Solsberyje), esama net informacijos apie jų skirstymo „hubą“ Prancūzijos Alpėse. Maskva trukdo tirti pačios įvykdytus teroro aktus – pasiekė svarbaus liudininko dėl Malaizijos oro linijų „Boeingo“ numušimo 2014 metų liepos 17-ąją danguje virš rytų Ukrainos Vladimiro Cemacho iškeitimo į Kremliaus įkaitus ukrainiečius ne tam, kad prisidėtų prie 298 žmones pražudžiusios tragedijos. Vos iškeistas V.Cemachas grįžo į okupuotą „Donecko liaudies respubliką“ ir tapo tyrėjams nepasiekiamas.
Prahos tyrimų centro „European Values“ (Europos vertybės) šiemet paskelbtame pranešime „Kremlin Watch Strategy“ ne šiaip suformuluota 20 rekomendacijų, kaip kautis su Kremliaus „hibridine agresija“, tokių kaip inicijavimas parlamentinių tyrimų dėl Kremliaus kišimosi į vidaus politiką, nuolatinio Kremliaus propagandos monitoringo, aktyvesno diplomatų-šnipų išsiuntimo, informacijos apie V.Putino aplinkos žmonių turtus skelbimo etc. Aukščiausi Rusijos valdininkai bei Kremliui klusnūs verslo ologarchai mėgaujasi prabanga už europiečių pinigus įsigytuose dvaruose Europoje, ugdo atžalas geriausiuose Vakarų universitetuose (vien JK universitetuose studijuoja apie 2 tūkstančius rusų elito vaikų), tuo pat metu Kremlius ES dodrojasi su priešais, nevargindamas savęs teisiniais nei moraliniais „prietarais“. Tokios tos, hibridinio karo realijos.
„Laisvosios Rusijos“ 8-ame forume Vilniuje lapkričio 9-10 dienomis dalyvavęs Garis Kasparovas priminė, jog diktatoriai paprastai kyla Vakarų silpnumo akivaizdoje. Praėjusio amžiaus 4-o dešimtmečio pradžioje Adolfą Hitlerį buvo palyginti nesunku sustabdyti, bet niekas nenorėjo, baigėsi – kuo baigėsi. Dabar nuolaidos, pasyvumas irgi stiprina V.Putino režimo pozicijas. Rusijos prezidento viešpatystės pradžioje žurnalo „Forbes“ milijardierių reitinge nebuvo nė vieno ruso, dabar jie pagal kiekį nusileidžia tik amerikiečiams. Pasak G.Kasparovo, gyvendamas Amerikoje ir reguliai būdamas Europoje jis regi, kokį mastą pasiekė išderinimas to, ką esame įpratę laikyti Vakarais. Jų elitų tvirkinimo operacija bent kol kas vyksta be problemų, Rusijos prezidentas gana efektyviai išnaudoja disponuojamus gausius resursus, jo lobistai, tiesioginiai įtakos agentai, propagandos mašina veikia beveik be priekaištų. Tai nereiškia, kad tiesos akimirka Euroatlantinei civilizacijai niekada nestos, vis dėlto kol kas nėra adekvataus supratimo, kiek grėsmingas laisvajam pasauliui yra Kremliaus režimas.
Deja, rimtesnių Kremliaus stabdymo pavyzdžių kol kas mažai, Ukraina yra vienas iš nedaugelio atvejų, kai Kremliaus siekis ręsti „mažąją Rusiją“ Ukrainos valstybingumo sąskaita žlugo. Bet amžinai būti vienas pats prieš agresorių Kijevas negali, kai Vakarai iki sprendimų bręsta lėtai – prireikė 5-erių metų karo, kad NATO imtųsi kurti struktūrą, pašauktą tirti rusų propagandos įtaką europiečiams. Ankstesnio šaukimo Ukrainos rados deputatė Anna Gopko yra nurodžiusi, jog kol  Ukrainai reikės įrodinėti (pirmiausia Vakarams), jog ji nėra buferinė, „pilkoji“ zona, o strateginė partnerė tol ji bus Kremliaus augančios agresijos objektu. Susitikimo Paryžiuje išvakarėse atsakydamas į „Le Monde“, „Der Spiegel“, „Time“, „Gazeta Wyborcza“ žurnalistų klausimus, prezidentas V.Zelenskis sakė suprantąs,  jog Vokietija ir Prancūzija dėl Maskvai įvestų sankcijų turi ekonominių problemų, bet kai kalbama apie žmonių gyvybes, ekonomika neturi dominuoti. Pasak sociologinės grupės „Reiting“ tyrimo, jei referendumas dėl narystės NATO būtų buvęs surengtas vasarą, ją palaikytų 53 proc. ukrainiečių, 29 proc. būtų prieš. Visuomenės nuomonės vektorius – į laisvąjį pasaulį, bet amžinai tai tęstis negalės, jei tie patys Vakarai išsisukinės nuo sprendimų.
Kremlius savo geopolitinių užmačių neatsisakys jokiomis aplinkybėmis, išnaudodamas „įprastą“ papirkimų, šantažo etc. instrumentarijų. Reikės – pradžiai „taktiškai“ aneksuos Baltarusiją. Gruodžio 5-ąją prieš vykdamas į derybas su V.Putinu Sočyje Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės sutarties pasirašymo 20-mečio minėjimo proga (beje, joje numatyti bendri teismai, valiuta, mokestinė sistema iki šiol buvo tik popieriuje; bet juk ne amžinai…) Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka parlamente pareiškė nenorįs užbraukti visko, ką nuveikė su baltarusių liaudimi; kad sukurta nepriklausoma valstybė būtų išmesta ar kam perduota. To prie jo esą nebus niekada. Kuriam galui patyrusiam konjunktūriniam vilkui tokie pareiškimai, jei/kai kaip suverenios  valstybės lyderis jaučiasi patikimai? Matyt, buvo oi kaip neramu vykstant pas „šeimininką“ į Sočį.
Ypač dramatišku Ukrainai periodu 2014-2015 metais derybų patirties su Rusijos prezidentu turintis penktasis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka į radijo „Svoboda“ klausimą (12 13), ar esama karinių veiksmų atnaujinimo grėsmės iš Rusijos pusės, atsakė, jog V.Putinas ne kartą parodė, kad jam jokios drausminančios „raudonosio linijos“ apskritai neegzistuoja. Taigi grėsmės neabejotinai esama. Kad „linijos“ iš tiesų neegzistuoja, nurodo V.Putino ciniškas rytų Ukrainos palyginimas su Serebrenica, kur 1995-ųjų liepą Serbų respublikos armija nužudė nuo 7 800 iki 8000 bosnių paauglių ir vyrų ir šios žudynės laikomos didžiausiomis Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Esą ukrainiečiai Serebrenicą surengs Donbase, jei šis bus išvaduotas nuo okupantų. Ukrainiečiai, kurie prieš 5-eris metus nuo rusų išvadavo Kramatorską, Slavianską, Mariupolį, tiek pat metų petys į petį gyvena su milijonu vidaus pabėgėlių iš tos pačios rytų Ukrainos. Kokios dar skerdynės… Užtat tokį „pastebėjimą“ sau leidžia lyderis šalies, kuri metai iš metų vetuoja Jungtinių Tautų rezoliucijas, Srebrenicos žudynės įvardijančias genocidu. Sociopatija, kitaip nepasakysi.
„Normandijos ketverto“ tesinio turi dėmesningai laukti rytinėje Baltijos pusėje, nes pakeliui į Vakarus yra kas? Teisingai, rytų Baltijos valstybės. Iki Vilniaus nuo Kremliaus renčiamos rusiškos „soft power“ objekto Astravo AE – 64 kilometrai. Europarlamentaro Andriaus Kubiliaus su kolegomis pastangos apsišarvojus kantrybe gal net keliems dešimtmečiams demokratijos naudai veikti, pavyzdžiui, kuriant gerovės valstybių juostą aplink Rusiją, pradedant nuo Ukrainos, atrodo kaip Sizifo darbas. Ypač kontekste tokių Prancūzijos prezidento pasisakymų, esą Europos išsigelbėjimas tegalimas „atkabinus“ Rusiją nuo Kinijos ir grąžinus į Senojo Žemyno įtaką.
Jei Kremliaus tikslas yra neleisti tapti Ukrainai tapti sėkminga valstybe bet kokiomis priemonėmis, europiečiai ir pirmiausiai baltai turi veikti griežtai atvirkščiai. Kad sėkmingos Ukrainos pavyzdys keltų nepatogių klausimų Rusijos piliečiams – pavyzdžiui,  kodėl jų šalis murkdosi poimperinėje duobėje, užuot sėkmingai judėjusi gerovės valstybės link. Kitokių išeičių čia nelabai yra.
Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online