Ukrainos 5-asis prezidentas vėl ir ypač nelaiku virsta jos demokratijos testu

gandul.ro

Aktualijos verčia grįžti prie čia 2020 metų rugpjūtį paskelbto teksto „Niekur nedingusios Kremliaus „penktosios kolonos“ Europoje. Ir baltai nuo Kremliaus keršto gelbėja 5-ąjį Ukrainos prezidentą Petro Porošenką.“ temos.

Sausio 6 dieną Kijevo Pečioros teismas prokurorų prašymu areštavo visą buvusio prezidento, šiuo metu parlamentinės  partijos „Europos solidarumas“ lyderio P.Porošenkos turtą, įskaitant bankų sąskaitas, butus, žemės sklypus bei politikui priklausančias įmonių, banko akcijas.

Gruodžio antroje pusėje Ukrainos valstybinis tyrimų biuras paskelbė, jog P.Porošenka ignoravo šaukimą į apklausą mėginusius įteikti tyrėjus. Irgi tada politikas paliko tėvynę (esama teigiančių, skubotai ir neplanuoto vizito; tokiu atveju panašu į bėgimą), vėliau nurodęs, jog grįš į Ukrainą sausio 17 dieną.

Ukrainos prokuratūra kaltina 5-ąjį prezidentą (nei daugiau, nei mažiau) tėvynės išdavimu bei terorizmo rėmimu dėl neteisėto anglies pirkimo iš Rusijos užgrobtų ir Kijevo nekontroliuojamų teritorijų Donecko bei Luhansko srityse Ukrainos rytuose.

Kaltinimai dėl to paties pateikti ir buvusiam Ukrainos energetikos ministrui Volodymyrui Demchyshynui bei Aukščiausiosios rados deputatui nuo prokremliškos opozicinės partijos „Opozicinė platforma – už gyvenimą“, Rusijos prezidento dukters krikštatėviui Viktorui Medvedchiukui.

Pagal tyrėjų versiją 2014-ųjų vasarą-rudenį per Maskvos agresijos įkarštį katastrofišką energijos išteklių (konkrečiai būtent anglies, kuria kūrentos elektros jėgainės) deficitą jautusi Ukraina apsisprendė vietoj anglies iš šachtų okupuotuose šalies rytuose importuoti Pietų Afrikos Respublikos (PAR) anglį.

Pirma jos partija Ukrainą pasiekė 2014 metų spalį, bet lapkritį vykusiame Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos posėdyje prezidentas P.Porošenka suabejojo ir afrikietiškos anglies kokybe, ir už ją sumokėtos kainos adekvatumu. Prokuratūra tada paskelbė, kad anglis nedegi, užvedė bylą, tiekimai iš PAR buvo nutraukti.

Bet agresorė Rusija vis tiek atsisakė parduoti savo anglį, jei Kijevas jos nepirks iš separatistų. 2014 metų gruodį Ukraina su tuo galų gale sutiko, pasirašytos atitinkamos sutartys su keturiomis šachtomis Kijevui nepavaldžiuose šalies rytuose, jos Kijeve perregistruotos ir atidarė sąskaitas valstybiniame „Ukreximbanke“.

Ukrainos teisėsaugininkai mano, jog tai prokremliškas V.Medvedchiukas palenkė Kijevo valdžią ir konkrečiai P.Porošenką atsisakyti PAR anglies separatistų Ukrainos rytuose ir galų agresorės Maskvos naudai. Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) publikavo įrašus jo telefoninių pokalbių su Rusijos kuratoriais, kuriuose politikas atsiskaito už „separatistinės“ anglies tiekimo detales.

Laikai buvo labai drumsti, sprendimus teko priimti greitai ir dažnai veikiausiai dar ir kaip nevienareikšmiškus, beveik neabejotinai teisiškai ne be priekaištų, ir štai dabar istorija tapo pagrindu bylos dėl separatistų Ukrainos rytuose rėmimo bei apskritai grėsmės šalies saugumui 2014-2015 metais.

Tikras ar menamas 5-ojo prezidento teisinis persekiojimas gali virsti politinės krizės detonatoriumi. Ar/kiek laiku?

P.Porošenkos vadovaujama partija „Europos solidarumas“ pareiškime sausio 6 dieną jos lyderio turto areštą prognozuotai pavadino neteisėtu, neteisišku, priimtu spaudžiant prezidentui Volodymyrui Zelenskiui išorės grėsmės (pirmiausia dėl Rusijos vėl telkiamų karinių lajėgų netoli Ukrainos sienos) nenumaldomo augimo aplinkybėmis.

Pasak „Europos solidarumo“, kurstomi vidiniai prieštaravimai, užuot konsolidavus ukrainiečių visuomenę priešinimosi Kremliui reikalu. Bet V.Zelenskis kaip ir bet kurie kiti autokratai klysta manydami, jog areštuodami politinio oponento turtą kurs kliūtis visai opozicijai. Jos galia – ne pinigai, o principai bei laiko tikrintos valstybingumo vertybės, ką naujausia Ukrainos istorija po 2014 metų ir įrodo.

Pats partijos lyderis tą pačią sausio 6-ąją savo puslapyje „Facebook“ nurodė esąs įsitikinęs, jog nors 2022 metai jo šalyje prasidėjo nuo „juodųjų gulbių“ („juodųjų gulbių“ kaip neprognozuotų, retų  įvykių teoriją ne tik geopolitikoje 2007-aisiais pasiūlė libaniečių kilmės statistikas ir eseistas Nicholasas Talebas), ukrainiečiai deramai atsakys į kėslus jų šalyje kurpti autokratinį režimą.

Įdėmiai sektinų įvykių Kazachstane, NATO ir Rusijos saugumo konsultacijų kontekste Ukrainos opozicija turi būtų aktyvi, ypač kai valdžioje – neadekvatūs žmonės. Todėl jis, P.Porošenka, savaitę nuo sausios 6-osios iki sausio 15 dienos dirbs Europoje Ukrainos bei jos demokratijos apgynimo reikalu, o sausio 17-ąją kaip žadėjęs grįš į Kijevą, idant nedelsdamas kaip Rados deputatas susitiktų su generaline prokurore Iryna Venediktova – ne gindamasis nuo prezidento V.Zelenskio, o gindamas Ukrainą nuo šio nekompetencijos.

Tokia bekompromisė (kitokios tikėtis neįmanoma) retorika, be abejo, nurašytina politinės kovos instrumentarijui – kad ir po baudžiamosios bylos „damoklu“, kas posovietinėje erdvėje gana tipiška. Ne tik Ukrainoje elitai „demokratizuotis“ pradėjo nuo to, kad susiriejo.

Bet yra geopolitinis kontekstas, šiaip jau dramatizmo nestokojantis. Rados deputatas nuo partijos „Golos“ (jos frakcija proprezidentinės ir proporešenkiškos frakcijų galynėjimesi demonstratyviai nedalyvauja) Serhiius Rakhmaninas interviu leidiniui „LB.ua“ sausio 4-ąją nurodė, jog, jo vertinimu, V.Zelenskis taip ir neišaugo iš kandidato į prezidentus.

Pasak S.Rakhmanino, „Europos solidarumas“ nesiveržė būti „karo partija“ kaip ir P.Porošenka nesiekė būti „karo prezidentu“, bet kuo viešojoje erdvėje labiau aktualizuojama karinė agresija iš Rusijos, tuo didesnė galimybė augti 5-ojo prezidento reitingams, kurį reikšminga dalis Ukrainos rinkėjų laiko valstybės gynėju. 6-ojo  prezidento rinkėjai nelaiko prezidentu gynėju.

Prezidentą V.Zelenskį glumina „Europos solidarumo“ ir P.Porošenkos asmeniškai augantys reitingai, kas gali kloti pamatą jo paties reitingo kritimui. V.Zelenskis mano turįs ardyti P.Porošenkos valstybės gynėjo įvaizdį, todėl prireikė kaltinimo nei daugiau, nei mažiau, o valstybės išdavyste, pasak „Golos“ deputato, dabartiniam prezidentui tai atrodė stiprus ėjimas.

Europos ukrainiečių kongreso (EKU) sausio 2 dieną „Facebooke“ paskelbtame pareiškime 5-ojo prezidento teisiniame persekiojime įžvelgti atrankinio teisės naudojimo požymiai.

Kaip apibendrino EKU vadovas Portugalijoje gyvenantis Pavlo Sadocha, įtarimai valstybės išdavyste įtakingam opozicijos politikui gali ir rimtai balansuoti situaciją Ukrainoje, ir kirsti užsienio partnerių  pasitikėjimui Kijevu. Galų gale tai gali lemti tarptautinės paramos silpnėjimą Rusijos agresijai mėginančiai atsispirti Ukrainai.

Kad toks scenarijus neatmestinas, kad ir toks Kijevui ne ypač malonus ženklas. Žurnalistas Andrew Krameris straipsnyje „The New York Times“ (12 26) nurodo, jog Maskvai telkiant pajėgas prie Ukrainos, šios prezidentas apsupo save bendražygiais iš humoro studijos „Kvartal 95“, kurių net 30 skyrė į solidžias pareigas ne tik vyriausybėje, bet ir žvalgyboje bei SBU. Gi šie nebūtinai disponuoja diplomatinio ar tuo labiau karinio darbo patirtimi.

Pavyzdžiais A.Krameris nurodo prezidento administracijos vadovą Andriių Yermaką, anksčiau viešosios erdvės teisininką bei kino prodiuserį. SBU vadovas Ivanas Bakanovas anksčiau vadovavo studijai „Kvartal 95“, vienas svarbiausių prezidento patarėjų Sergeyus Shefiras buvo scenaristas ir prodiuseris. Ir taip toliau.

Straipsnyje „The New York Times“ apibendrinama, jog su tokiu profesionalų sąstatu Ukrainos prezidentui gali būti sunku susidoroti su iki 175 tūkstančių rusų karių įsiveržimu, net jei ir Amerika suteiks paramą.

Irgi prie ženklų priskirtinas buvusio Ukrainos pasiutinio Vašingtone Valeriyaus Chalyaus priminimas televizijoje „Ukraina 24“ dieną prieš publikaciją JAV dienraštyje, jog prezidentas V.Zelenskis susitikime su Jungtinių Valstijų kolega Joe Bidenu šiam yra pažadėjęs baigti teismų reformą. Vietoj to dabar „iškelia“ bylą, kuri baigsis niekuo, kaip niekuo baigėsi ilgai trukę ankstesni procesai prieš buvusius Ukrainos vadovus, pavyzdžiui, į Rusiją bėgusį Viktorą Janukovyčių.

Diplomatas ryšium su tuo darė prielaidą, jog kaltinimai P.Porošenkai iškelti reikalavimu Rusijos prezidento Vladimiro Putino (kaip  V.Zelenskio geidžiamo susitikimo būtina sąlyga), kuriam 5-asis Ukrainos prezidentas yra svarbiausias priešas.

Amerikoje gyvenantis žinomas žmogaus teisų gynėjas Yurius Yarym-Agaevas gruodžio 25 dieną: be abejo, Ukrainai dabar būtina visiškai baigti vidaus rietiens ir susitelkti.

Ir pagaliau. Nors šiai jau kategoriškai susiskaldę, Gruzijos parlamento deputatai vieningai kreipėsi į Ukrainos valdžią su raginimu atsisakyti P.Porošenkos persekiojimo. Pasak kreipimosi, Ukraina ir Gruzija yra strateginės partnerės ir kartu atsispirdamos prieš Maskvą, ir siekdamos euroatlantinės partnerystės. Tokiomis aplinkybėmis ypač svarbus bet kokių nestabilumo apraiškų šalies viduje likvidavimas. Todėl nuo politiškai angažuoto oponentų persekiojimo dera susilaikyti.

Pastarąjį kreipimąsi panorėjus galima laikyti pikantišku ta prasme, kad Kijevas periodiškai reiškia susirūpinimą dėl rudenį į tėvynę grįžusio ir iškart įkalinto buvusio Gruzijos prezidento, Ukrainos piliečio Mikheilo  Saakashvilio likimo.

„Kamieniniame“ tekste 2020 metų rugpjūtį 5-ojo Ukrainos gelbėjimo siužetas ne šiaip susietas su „penkųjų kolonų“ problematika. „Kolonų“ algoritmo juk galima laikytis ne specialiai, tyčia, o, tarkime, dėl politinio  įkarščio, revanšo geismo.

Šia prasme – ką apie asmenį begalvotume – P.Porošenka kaip buvo, taip ir yra Ukrainos ir   demokratijos, ir valstybingumo tvarumo testu, lakmuso popieriumi.

Šėtonas juk slypi detalėse. Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius 2014-2019 m. (iš esmės beveik nuo nulio sukūręs šios šalies armiją), viešumos vengęs Oleksandras Turčynovas sutikimą vadovauti partijos „Europos solidarumas“ steigiamam štabui televizijoje „5 kanalas“ 2020-ųjų liepos 6-ąją argumentavo taip: V.Putinui reikia bevaldystės Ukrainoje, kokia buvo 2013 metų pabaigoje- 2014-ųjų pradžioje. O Ukrainoje stiprėja valdymo krizė, kuri gali tapti Rusijos agresijos prielaida.

Arba buvęs Rados deputatas, nacionalinio judėjimo „Дія“ lyderis Dmitro Jarošas tų pačių 2020 metų liepos 1-ąją: Kremliaus revanšas Ukrainoje sisteminis ir daugiabriaunis, pavyzdžiui, pasireiškiantis Maskvos užsakymu politiškai motyvuotu persekiojimu 5-o šalies prezidento, vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado P.Porošenkos, kuris prie visų savo trūkumų penkeris metus vadovavo priešinimuisi Rusijos agresijai ir tapo bene didžiausiu asmeniniu V.Putino priešu.

O juk tezės nė kiek nepaseno, veikiau dar labiau aktualizavosi.

Kaip yra nurodęs Aukščiausios rados penkių šaukimų deputatas Yuriyus Kostenko, V.Putinui reikia rimto Ukrainos vidinio konflikto, panašaus į tą, koks ką tik klostėsi Kazachstane. Būtų idealus pretekstas įvesti kariuomenę.

30 metų Kremlius visapusiškai siekė Ukrainos išbalansavimo, bet nė sykio negavo. Ne dėl politinės  vadovybės ypatingų nuopelnų, o kad ukrainiečių visuomenė, anksčiau politika pabrėžtinai nesudomėjusi, vis labiau sąmonėjo ypač po Maskvos „imperinių ėjimų“ paskutinius keletą metų. 68-75 proc. ukrainiečių nenori net pažvelgti į Rusijos pusę, sieja savo ateitį su demokratijos raida.

Būtų gerai, jei „savaip“ bręsdama Ukrainos politinė klasė to vektoriaus nesunaikintų.

Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online