Ukrainos karas…. ir mes ne be nuodėmės

Labai gerai, kad rusai nelaimėjo, labai gerai, kad jiems nesiseka. Tad ir viešoji erdvė pilna tekstų su svarstymais apie Putino ir jo parankinių strateginio planavimo klaidas, apie karininių taktinį neraštingumą. Visa tai smagu skaityti, bet jeigu visa tai spėjo susukti galvas ir sukurti iliuziją, kad viskas jau laimėta, sustokime… Gali greit atsirasti ir skaudaus nusivylimo.

Tad reikia ir į save pažiūrėti savikritiškai. Pergalė bus, bet ji dar ne čia, dar ne su mumis. Suskaičiavau septynias nuodėmes, kurias padarėmė ir tebedarome. Bet sutapimas su Šventuoju Raštu čia grynas atsitiktinumas.

Pirma nuodėmė. Neteisinga teorija

Smagu pasijuokti iš to Putino. Visi žino jo kalbas ir tekstus apie tai, kad ukrainiečiai nėra tauta ir jie visai negins mėlynai-geltonos vėliavos. Tai gatvės geopolitiko lygio išmonės, bet kai jos tampa valstybės politika, juoktis nereikėtų. Juk karas tai jų pagrindu.

Vakarai, tiesa, irgi… Pagal savo įsitikinimus manė, kad Ukraina nėra ta valstybė, kurią žmonės galėtų karštai ir pasiaukojančiai ginti – demokratija silpna, įsikerojusi korupcija, silpna ekonomika, menka visuomenės konsolidacija, žmogaus teisės su dideliais trūkumais. Net ir prezidentas juk išrinktas „nerimtai“, ant populistinės platformos, be aiškios vertybinės programos. Lyg dalyvaujant populiaraus serialo masinėje scenoje. Teoriškai tai nėra valstybė su tikrai tomis pabrėžiamomis europietiškomis vertybėmis, tad nėra pagrindo manyti, kad atsiras didelė protingų piliečių valia ją ginti. Vakarų „ekspertai“ nemanė (kai kas iki šiol nemano), kad verta kovoti Ukrainos pusėje. Juk ir pasaulį be Ukrainos kur kas lengviau įsivaizduoti, nei pasaulį be Rusijos.

Taigi, abi pusės manė iš esmės tą patį – Ukraina nesigins, nes ji neturi tam pakankamai motyvacijos. O tai, kad Ukraina ginasi ir ginasi gana vieningai rodo, kad abi teorinės prielaidos – putinistinė ir vakarietiška – buvo klaidingos. Politikos teoretikams šioje vietoje reikia susimąstyti, kas gi iš tikro yra tikrosios vertybės, pakeliančios žmones aukai už savo šalį.

Antroji nuodėmė. Baimingos Putino gyvenimo studijos.

Nestebina, kad tiek daug „ekspertų“ svarsto ir tariasi, kokia gi yra to Putino psichikos būklė ir kaip toli jis „žada“ eiti. Nemažai atradimų ir „demaskavimų“ – štai koks jo tikrasis veidas. Tiesą sakant, nereikia čia nieko demaskuoti. Po Putino kauke slypi ne kas kitas, o tas pats Putinas. Ir visi juk ne pirmi metai viską žino, žino, kad po chuligano kauke yra ne džentelmenas, o tas pats chuliganas. Chuliganas atvirai smurtauja, grasina dar didesniu smurtu, o ką mes? Solidariai bijome, kad pasapaus mygtuką. Reikia ne bijoti, o padaryti, kad nespaustų. Ar kad spaudimas prarastų prasmę.

Beveik prieš keturias dešimtis metų tuometinis JAV prezidentas Reaganas oficialiai paskelbė apie naują strateginę iniciatyvą – priešraketinę gynybos sistemą, leisiančią naikinti sovietų balistines raketas dar joms tik pradėjus kilti. Liaudyje tai vadinosi Žvaigždžių karai. Tai reiškė ne vien faktą, kad SSSR nebegalės pradėti branduolinio karo. Tai reiškė, kad SSSR pralaimėjo ginklavimosi varžymas ir pralaimėjo globalią konfrontaciją prieš JAV. Pripažinimui, kad valstybė lenktynėse „gavo pompą“ prireikė dar kelių metų, ir galiausiai pasibaigė Šaltasis karas, „Jaltos prakeiksmas“ ir kiti dalykai, trukdantys atkurti ir mūsų laisvę.

Kodėl šiandien yra kitaip? Kodėl, užuot neleidus Putinui pradėti branduolinio karo, taip bijomasi, kad anas jį pradės? Technines ir finansines galimybes visokiems žvaigždžių karams turime. Turime ir visokių išmąstytų „strateginių kompasų“. Turime daug (gal) išmintingų ir „išmintingų“ svarstytojų, planuotojų, skaičiuotojų, konsultantų ir diskusantų. Stinga tik tokio Reagano, kuris tiesiog nebijotų pasakyti: Volodia, išeik iš Ukrainos ir Sakartvelo, geriausia – iš viso išeik…

Trečia nuodėmė. Jei jau kariaujame, tai nevaidinkime, kad žaidžiame karą.

Šiais laikais karas vyksta ne tik mūšio lauke, Jis vyksta visokiose kultūrinėse, sportinėse, meninėse erdvėse. Pasakysiu, ten vyksta santykinai sėkmingai. Senos dainelės, kad sportas ar menas nėra politika, jau nebeveikia, tad Rusija išties labai netikėti jai pačiai buvo išgrūsta iš visokių eurovizijų ar šachmatų festivalių.

Bet ir čia ne viskas puikiai. Atgrasymas sankcijomis nesuveikė, bent jau ta prasme, kad karas prasidėjo. Sankcijos, taip, yra skaudžios, bet iki šiol jos neprivertė Rusijos pakeisti savo pozicijos – karas vyksta. Rusų motyvas Užkariauti Ukrainą tikrai ne ekonominis. Kita vertus, Rusija iki šiol sugeba Vakarus atgrasyti nuo aktyvios karinės pagalbos Ukrainai. Ir be didelių socialinių ar politinių studijų aišku, kad mūsų stovykloje silpnosios vietos yra baimė, įsitikinimas, kad visuomenė nori gyventi tik hedonistiškai, kad ekonominis socialinis faktorius yra svarbiausia patriotizmo „dedamoji“, o taip pat netikėjimas, kad Ukraina gali taip sėkmingai priešintis didelei Rusijai su visais Putino „mygtukais“.

Ketvirtoji nuodėmė. Žmogaus teisės

Kai barbarai subombardavo motinų ir vaikų ligoninę, iš TV ekrano pažįstamas ukrainietis paklausė, tai ką jūs ten – visokiose sąjungose ir aljansuose – ar galite kaip nors apginti bent jau kūdikius? Manau, kad nuspėjote, koks buvo atsakymas: „taip, mes matome, matome, kad tai labai blogai, bet neturime teisinio pagrindo nei „uždaryti dangaus“, nei apsaugoti jus ginklu… Toliau sekė paaiškinimas, kad ta „sėkmingiausia pasaulyje gynybos organizacija“ neturi mandato ginti Ukrainos, o kita organizacija su dideliu džiaugsmu „atkeršijo“ rusams už kūdikius, uždrausdama kažkokiam rusų valdininkui plaukioti jachta Viduržemio jūroje.

Skaudžiausia tai, kad minėto teisinio pagrindo neturi planetos dalis, kuri kasdieną giriasi, kad žmogaus teisės toje dalyje tai jau pavyzdinėse aukštumose. Ir tas žmogaus teises ji pasiruošusi propaguoti visame pasaulyje. Atsiprašau, bet kokias čia teises propaguosite, jei neturite teisinio pagrindo apginti net kūdikius ir jų mamas. Tas pats ukrainietis sakė – meskite tas savo teises kuo toliau, paskui tą pagarsėjusį laivą, jei visas teisinis pagrindas yra rasti pagrindą nieko nedaryti. Sunku tam paprieštarauti, ir žinote, koks jausmas apima, matant, kad kai Europoje vyksta kova už europietiškas vertybes prieš barbarišką jėgos logiką, didžiausios „Europos vertybių“ organizacijos tiesiog pabėgo iš mūšio lauko. Pabėgo su visomis ambasadomis ir būriais nevyriausybininkų. Iš Rusijos išeina taip nenoriai, kad net stebėti negera. Tai kieno pusėje ta teisė? Žiūrėk, dar ir taikos sutartį pasirašys su tuo, kurio nusikaltimais neabejojama.

Penktoji nuodėmė. Nežinome, ko norime….

Kai pradedu kalbėti, kaip reikęs sutvarkyti visą Rytų Europą, karui pasibaigus, išgirstu daug kartų girdėtas pastabas, kad esu tiesiog politinis fantastas, nes karas juk dar nežinia kaip pasibaigs… Tada ir galvosime…

Tada bus vėlu. Dėl dviejų priežasčių.

Pirma – tai, ką mokė didysis karo teoretikas Carlas von Clausewitzas. Jis sakė, kad jau eidamas į karą, turi aiškiai žinoti, ką veiksi po karo. Jei nežinai, tai nelabai žinosi, už ką kariauji, o jei nežinai už ką kariauji, nežinosi, laimėjai, ar ne. Taigi, ar mes – NATO, ES, visi makronai šolcai ir baidenai – žinome, kaip sutvarkysime pasaulį, kai laimėsime? Liūdna nuojauta sako, kad visiškai nežinome, nes užuot susižinoję, kokio laimingo pasaulio mums reikia, žaidžiame spiritizmą, bandydami perskaityti Kremliaus psichopato mintis. Jei laimėjimas yra perskaityti, tai jau tikrai nežinia dėl ko kariaujame. Jei laimėjimas yra pasaulis be bepročių, tada yra vilties.

Antra – visa tai, ką vadiname pokariu, atsiranda ne karui pasibaigus, o karo įkarštyje. Nelabai kas šiandien susimąsto, kad, pavyzdžiui, tokios Jungtinės Tautos visai atsirado ne po karo. Pirmąją deklaraciją su Jungtinių Tautų idėja antihitlerinė koalicija pasirašė dar 1941 metų birželį (tada SSSR dar buvo Hitlerio sąjungininkė), po kelių mėnesių atsirado vadinamoji Atlanto Chartija ir t.t. Daug kas keitėsi (ir ta pati SSSR pakeitė barikadų pusę), bet idėja busi subrendusi. Šiandien man tikrai norisi paklausti, kuri tie būsimos saugumo architektūros projektuotojai. Įtariu, kad daugiau galvoja, kaip atstatyti sugriautą, o ne kurti naują… O reiktų kurti. Taigi, šiandien yra keistuolių, tikinčių pergale laikas. Reikia tokių rėganų degolių ir čerčilių. Tai jų fantazijų grožis išgelbėjo pasaulį.

Šeštoji nuodėmė. Kėdė prie stalo

Dar prieš porą mėnesių Europos šalių vadovai „žaibavo“ pykčiais, kad amerikietis prezidentas kalba su tuo maskviškiu apie Europos saugumą, o tų vadovų nekviečia. „Mes irgi norime kėdės prie stalo! Mes irgi norime būti atsakingi už Europos saugumą!“ toks buvo reikalavimas.

Gyvenimas pasisuko taip, kad galimybių prisidėti prie Europos saugumo daugiau nei bet kada. Imkit kėdžių, kiek norite imkitės atsakomybės, Ukraina to tik ir laukia… Dar geriau, ne kėdės imkitės, o šautuvėlio, nes tas, su kuriuo taip norėjote kalbėtis, vis tiek nesukalbamas.

Septintoji nuodėmė… Istorijos pamokos

Bėgome iš pamokų. 2008 ir 2014 gerai žinojome, kas tas Putinas ir kaip jį „spręsti“. Spręsti galėjome greičiau ir pigiau, bet apsimetėme, kad nežinome ir gailėjome kelių pinigėlių. Dabar mokame brangiau… Bet gali būti, kad viskas dar pabrangs, jei ir toliau šnekėsime, kad nežinome…

Beje, dabar gavėnios laikas. Išpažinčiai ir atgailai pats metas.

Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

1 Komentaras
Autorius: Voras Online