Ukrainos karo scenarijų juodraščiai

Karas tampa realybe dar tada, kai nešaudoma. Kai kariai sužino, kad jie jau kariai, kai karo scenarijų projektai tampa taktikos nuorodomis.

Prieš tris dešimtis metų buvau sutikęs šveicarą, kuris mane įtikino, kad jo šalis tikrai dalyvavo Antrajame Pasauliniame kare. Jis – tuometinis kariškis – turėjo kovinį ginklą ir buvo pasiruošęs ne šiaip sau saugoti sieną, o kautis su realiu priešu.

Apie karo prigimtį prirašyta labai daug ir protingų, ir paikų dalykų. Pradedant pasakomis, kad karus pradeda “negeri dėdės“, siekiantys pasipelnyti iš ginklų gamybos ar karinių uniformų siuvimo, baigiant epopėjomis, kuriose “teisinga” liaudis su ginklu rankoje nuverčia savo engėjus. Suprantama, kad tai pasakos, ir jomis netikite nei jūs, nei aš, bet tiesa ir ta, kad vienos absoliučios karo priežasties nėra.

Šių dienų karai aprašomi santykinai gausiai, pradedant žiniasklaidos trileriais su sąmokslo teorijomis ir pikantiškais „heroizmais“, baigiant „garbiais“ akademikais, suvedančiais visus karus į žinomus teorinius stereotipus. Tikrieji scenarijai yra kažkur „per vidurį“, bet vis tik juose daugiau istorinės karų patirties nei trileriškos bravūros.

Tai kas gi tas būsimas/esamas Ukrainos karas? Ar jis tikrai būtinas

Nemirtingojo Sun Tzu „Karo meno“ išmintis byloja, kad karas yra politikos dalis, kad geriausias karas yra tas, kurio pavyksta išvengti, kadangi šiaip jau karas yra labai neetiškas, neestetiškas ir šiaip jau brangus „malonumas“. Reikia gerai pasverti, ar tikrai verta griauti ir žudyti, jeigu politinį tikslą galima pasiekti kitais būdais. Visos grasinimo ir atgrasinimo strategijos remiasi prielaida, kad priešas patikės, jog kariauti… neapsimoka.

Štai jums Ukraina ir Putinas. Pagal Sun Tzu logiką tas šimtas su viršu tūkstančių ginkluotų rusų yra ne griovimui ir žudymui, o tam, kad Ukrainoje nebūtų viso to, kad galima pavadinti Vakarų Europa. Jei ruošiesi karui, visada turi nešiotis argumentą, kad karo nenori, bet… Putinas karo nenori, bet jis negalės ramiai miegoti, jei NATO žingsnis po žingsnio artės prie Maskvos. Todėl jis pasiruošęs kariauti dėl savo ramybės (iš tikro tai ne visai dėl to, bet apie tai vėliau).

Antikos graikų istorikas Tukididas aprašė tai, kas nuo karo atbaido ir kas … gundo kariauti. Išties politologiškai karas – tai ir yra greito bei efektyvaus „galutinio sprendimo“ pagunda, juk, sakoma, kad istoriją rašo nugalėtojai. Tai taip… Nors niekada nebuvo norima pripažinti iš jėgos pozicijos nustatomų sienų, dauguma mūsų valstybių sienų bent jau Europoje – karų rezultatai. Net ir Šaltasis karas turėjo nugalėtojus ir pralaimėjusius.

Putinas turi kelis argumentus kariauti. Ir dar kelias pagundas, leidžiančias jam manyti, kad karo imtis verta.

Pasak minėto Tukidido, karas mažai tikėtinas, kai priešininkų jėgos lygios arba kai vienas tiek silpnesnis, kad kariauti beprasmiška. Karas labai tikėtinas, kai viena pusė jaučiasi pakankamai stipresnė už kitą tiek, kad galėtų laimėti ne derybas, o kapituliaciją, o savo sprendimus grįsti „pergalės diena“. Putinas ar jo strategai Rusijos ir Ukrainos santykį mato būtent taip. O didžioji pagunda yra tai, kad Europa labai nenori kariauti… Taip nenori, kad net pasiryžusi reabilituoti prieš Antrąjį karą buvusį Čekoslovakijos padalijimą. Nenoras kariauti gal savaime ir nebūtų visiškai blogai, bet yra kur kas blogiau – Europa nenori gintis… Europiečiai šiandien tebėra didžiai įsitikinę, kad jie geri, gražūs ir teisūs, kad Europą visi myli, tiesiog myli pagal apibrėžimą. Net rusai, nes visi jie yra dvasingi demokratai, nors patys šito nežino. Europiečiai daug dirba ir kuria, niekam negrasina, o ir kitiems pinigų duoda. Tokių nemylėti ir nesuprasti negali tik kvailiai. Beje, ir amerikiečiai nuoširdžiai nesuprantą, kodėl gražios ir teisingos demokratijos principų kažkas nenori įgyvendinti. Juk nuo to visiems bus tik geriau…

Rusijos vadovai turi ir mesianistinę užduotį atkurti imperiją, o tai argumentas, kad jos kariaujamas karas yra ne imperializmas, o teisingumo atstatymas. Kaip beapgaudinėtume save Rusijos demokratijos mitais, didžiuma rusų palaikytų SSSR atkūrimo idėją. Kaip keistai ir beskambėtų, Rusija šiandien yra maža, tokia maža ji nebuvo daugiau kaip 300 metų, ji tokia maža, kad net gėda tokiai būti. Nenuostabu, kad rusų kariauna ruošiasi realiam karui. Europa gi labiau ruošiasi karo prevencijai: kaip čia ir patiems nekariauti ir įtikinti priešininkus to nedaryti. Techniškai – kiekybiškai ir kokybiškai – Vakarai yra keliskart pranašesni, tačiau minėta viešoji nuomonė jau dabar apimta panikos… Jei rusai pradės, pralaimėsime…

Peržiūrėdamas netrumpą Rusijos karų istoriją, atkreipiau dėmesį, kad bene panašiausia į dabartinę situacija buvo susidariusi XIX amžiaus pabaigoje.

1877 metais  brendo eilinis Rusijos ir Osmanų imperijų konfliktas. Vėliau tapęs kažin kelintu ten rusų-turkų karu. Neperpasakojant geopolitinio konteksto, galima teigti, kad karas kilo dėl abiejų pusių „apsiskaičiavimo“, grasinimo ir atgrasinimo. Analogijų daug: Rusija sukaupė didelę kariauną turkų valdomų žemių pasienyje, pasitelkė sąjungininkę Rumuniją (kaip panašu į Baltarusiją), dar kelis smulkius sąjungininkus (panašu į tą koaliciją kazachams „raminti“) ir pasakė, kad kariaus. Turkai laikėsi vadinamos atgrasinimo taktikos – tvirtino, kad priešinsis, bet iki paskutinės dienos vylėsi, kad karo pavyks išvengti. Pavyks todėl, kad jie žada priešintis, o rusai galiausiai nepuls, įvertinę galimus nuostolius. O kadangi vylėsi, kad nepuls, tai ir nepasiruošė iki galo, nes viltis žinia, beveik nemiršta. Rusai gi tikėjosi, kad, matydami akivaizdžią Rusijos persvarą, turkai iškart pasiduos, karas bus lengvas, jo beveik ir nereiks, gal ir aukų nebus. Tad rusai netikėtai puolė, turkai neįtikėtinai priešinosi, ir… karas tapo neplanuotai žiaurus su daugybe aukų. Žuvusiųjų per 50 000, sužeistų ir mirusių nuo „gretutinių“ ligų dar tris kartus tiek.

Tas karas ne vieno istoriko įvertintas ne tik pagal Sun Tzu ir Tukidido mokymą, bet ir vėlesnes karo teorijas, kuriose turima galvoje ir šauktinių kariuomenė (karo tarnybos, o ne patriotizmo faktorius), ir vadinamas nereguliarių pajėgų (civilių) aktyvus dalyvavimas karo veiksmuose. Viskas įmanoma ir šiandien. Rusijos karinis pranašumas prieš ukrainiečius akivaizdus, tačiau reikia turėti galvoje ir neprognozuojamą iki šiol nepatikrintą ukrainiečių pilietinį pasipriešinimą ir rusų abiejų pusių nepatyrimą kariaujant ne šiuolaikinį, bet veikiau Antrojo Pasaulinio karo laikų karą. Nepatyrimas kelia chaosą ir prailgina patį procesą, o, kaip sakė jau minėtas Tukididas, kuo ilgesnis karas, tuo sunkiau prognozuoti jo baigtį. Skaudi pastarųjų dešimtmečių amerikiečių patirtis rodo, kad techniškai laimėjus karą dar nereiškia, kad bus „laimėta taika“. „Blitzkrygas“ galiausiai išsiverčia į „amžiną karą“.

Galima pasidžiaugti, rimtai negalvojama apie branduolinį scenarijų, nors iš Rusijos pusės pasigirsta ir apie tai… O kas jau čia uždraus?

Ukrainos propaganda žada rusams bent jau suomišką „žiemos karą“, su dideliais nuostoliais ir tikra politine gėda. „Žiemos karas“ būtų jau kitas scenarijus, juolab, kad ir žiema už lango… Ukrainos geografija ir gamta vis tik ne suomiška. Tačiau reikia pasakyti, kad per pastaruosius kelis metus nuo Krymo aneksijos Ukrainos karinės pajėgos yra kur kas geriau „apšilę“, kur kas geriau pasiruošusios veikti realiomis geografijos ir klimato sąlygomis. Sakoma, kad Rusija stipresnė, bet Ukraina yra pernelyg didelis grobis, kad jį taip lengvai sudorotum.

Laikrodžiai tiksi ne rusų naudai, bet Ukraina nėra saugi nuo pralaimėjimo ir didelių geopolitinių nuostolių. Beje, minėtuose karuose turkų ir suomių kariautojai tikėjosi kur kas daugiau sąjungininkų paramos, nei realiai gavo. Šiandien tad ukrainiečiams patariama atsargiai žiūrėti į galimą „griežtą“ Vakarų atsaką. Norėčiau, kad jis būtų tikrai griežtas. Istorinė atmintis grąžina į 1939 metus. Vokietijai pradėjus karą prieš Lenkiją, prancūzai ir britai su savo draugais pasielgė taip griežtai, kad griežčiau ir neįsivaizduojama – paskelbė Vokietijai karą, Bet… toliau patys žinote. Štai ir toks scenarijus.

Jei Putino komanda galėtų, tikrai nukariautų ne tik Ukrainą. Bet… negali, ir tai turėtų būti aišku visiems. Turėjo vargo su čečėnais, net mažo Sakartvelo iki galo nepalaužė, tai su Ukraina kur kas sunkiau. Taigi alternatyvos dvi, ir abi nelabai mielos Rusijai: arba karo iš viso nebus, arba jis bus labai labai sunkus…

Kaip jau minėjau, istorinė patirtis byloja, kad mažiausiai kariauja tie, kurie visada pasiruošę gintis, o daugiausia tie, kurie amžinai plepa, jog karo nebus. Vadinasi išties, norint taikos reikia būti pasiruošus karui? Ir būti įsitikinus, kad laimėsi.

Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

2 komentarų
    • Manau, kad Putinas svarsto ir galimai planuoja žaibišką karą, norėdamas nuo UKRAINOS atplėšti DONBASĄ , o gal ir LUHANSKĄ. “Griežtos” sankcijos mažiausiai jį jaudina . Atplėšė KRYMĄ na ir ką? Pasmerkėm, Putinui tai nė motais. Kitas pavyzdys …Abchazija… na ir ką? Taip, kad dujų vamzdžiai į Europą ir kita pragmatinė nauda sušvelnins “griežtą” retoriką. Apskritai, tai pagyvensim, pamatysim.

Autorius: Voras Online