Vladimiro Putino svita – galutinai alternatyvioje tikrovėje

Čia skelbtame tekste „Dar vienas Kremliaus herojus: kokia tarnyba, tokia ir „diplomatija“ aptartas Rusijos politinio lauko (ar tiksliau jo simuliakro) personažas užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ir kaip informacinio lauko valytojas po diplomatijos sąskaita gausėjančių Kremliaus geopolitinių „gestų“.

Dabartiniam kontekstui tinkama priminti, jog praėjusių metų balandžio 6 dieną S.Lavrovas skelbė, kad tai Ukraina laužo visus Minsko susitarimus (dėl paliaubų Ukrainos rytuose – A.S.).

Pareiškimas nuskambėjo po Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado Ruslano Khomchako Aukščiausione radoje kovo 30 dieną paskelbtos informacijos apie rudenį planuojamų mokymų „Zapad 2021“ Baltarusijoje pretekstu Maskvos koncentruojamas pajėgas prie Ukrainos sienos Briansko, Voronežo srityse, aneksuotame Kryme bei vadinamosiose Donecko, Luhansko „liaudies respublikose“.

  1. Lavrovo balandžio 12 dieną skelbė melą, kad 2014-ieji Kijeve buvo ne orumo revoliucija, o „pučistų-neonacistų“ puolimas prieš tuos, kurie norėjo kalbėti rusiškai, karas rytų Ukrainoje – Kijevo agresija prieš savus.

Ryšium su kuo persergėjo kitas valstybes (Ukraina su Turkija prieš savaitę susitarė dėl turkiškų bepiločių „Bayraktar“ pirkimo) „nemaitinti Kijevo militaristinių kėslų“, esą vaikydamasis reitingo Kijevo režimas gali ryžtis neapgalvotiems veiksmams.

Po derybų su Kazachstano vicepremjeru Mukhtaru Tleuberdi balandžio 8 dieną Rusijos ministras Ameriką ir jos sąjungininkes pavadino nepatikimomis partnerėmis. JAV sankcijų politiką įvardijo vedančia į aklavietę, gal net buka.

Kitas Kremliaus personažas Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas gruboką ministro išsireiškimą parėmė – esą nieko nepridursi, ministras kaip visada taiklus formuluotėse.

Į ką galų gale Kremliaus geopolitiniai „gestai“ išvirto – dabar jau žinoma, tiesiog dilginančiai.

Deja, prie temos tenka grįžti senomis-naujomis aplinkybėmis.

Rusų publicistas Borisas Sokolovas pasakoja apie krovinių pervežimais Europoje užsiimančių sūnaus draugų verslininkų liudijimus, jog Senojo Žemyno keliuose sparčiai daugėja atvejų, kai  automobiliai su rusiškais numeriais „pakertami“ ar net tyčia taranuojami.

Apie užsienyje gyvenančių rusų persekiojimą vasario 28-ąją pranešė ir Rusijos žmogaus teisių įgaliotinė Tatjana Moskalkova.

Požiūris į Rusiją bei rusus Europoje dabar panašus į Vokietijos ir vokiečių vertinimą po to, kai nacistinė Vokietija įsiveržė Lenkiją 1939-ųjų rugsėjį.

Ko nors kito (deja, su beveik akivaizdžia tendencijos augimo perspektyva) kažin ar galima tikėtis.

Dienraščio „Novaya gazeta“ politikos skyriaus redaktoriaus filosofo Kirillo Martynovo žiniomis, apie jau garsų neeilinį Rusijos federacijos saugumo tarybos posėdį tiesioginiame eteryje vasario 21-ąją separatistinių Donecko ir Luhansko respublikų Ukrainos rytuose pripažinimo klausimu jo dalyviai perspėti prieš kelias valandas ar net išvakarėse, o štai tema įvardyta likus 15 minučių.

Paprastai tariant, posėdžiautojus mestelėjo į aplinkybes, kai akimirksniu turėjo apsispręsti dėl lojalumo patronui demonstracijos prieš kamerą. Į klausimą, „Nori su savo prezidentu dalyvauti kare?“, kiekvienas turėjo klusniai kaip mokinukas stoti ir pasisakyti: „Taip, mano prezidente, aš kaip ir jūs irgi myliu tėvynę.“

Dorojosi kaip kam išėjo, dažniausiai „tinkamai“. Bet, pavyzdžiui, Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) direktoriui Sergejui Naryškinui nelabai pavyko, kai painiodamasis „padaugino“ apie reikalą prijungti separastisines respublikas prie Rusijos ir buvo V.Putino grubiai „ištaisytas“.

Irgi neatmestina, jog tas asmuo žinojo apie kažkokias SVR ataskaitas, numatančias nebūtinai palankius įsiveržimo į Ukrainą scenarijus. Todėl ir apsiėjo su valdiniu S.Naryškinu žeminančiai.

Jokių pažymų svarstymų, svėrimo už ir prieš, diskusijų. Visų dalyvių rankos ant kelių ir įtemptas laukimas. O juk užsiėmė kraujo priesaika.

V.Putino nesulaikė ne tik Saugumo taryboje, kur šiaip jau posėdžiauja įvairių sričių kompetentingi Rusijos vadovybės atstovai. Ir tarp Valstybės Dūmos 400 deputatų neatsirado nė vieno, kuris būtų bent susilaikęs.

Prahoje reziduojantis karinis apžvalgininkas Jurijus Fiodorovas situaciją apibendrino – V.Putino sprendimas „krauju surišti“ aplinką nurodo į tai, kad ja nepasitiki, gal net nujaučia slaptą nepasitenkinimą ir opoziciją. Priešingu atveju kuriam galui reikėjo viešo pažeminimo?

Iš tėvynės išguito rusų opozicinio politiko Dmitrijaus Gudkovo interpretacija: „Viskas, niekus neiššoksite iš banditiško „Titaniko“, Jei kas ne taip su manim, automatiškai ir su jumis.“

Beje, būtent stojus agresijai pora Kremliaus personažų, Kremliaus šeimininko valdinių patarėjas Vladimiras Medinskis (buvęs kultūros ministras…) bei Rusijos saugumo tarybos primininko Dmitrijus Medvedevas (ir buvęs „tarpinis“ prezidentas 2008-2012 metais, jei ką) rado reikalą prisiminti galimybę atnaujinti mirties bausmę Rusijoje.

D.Gudkovo vertinimu, gal ir mėgindami išvengti elitų skilimo, nes vieni kitų jau bijo.

Pasak K.Martynovo, karą sankciovusiai Rusijos saugumo tarybai beliko pora alternatyvų – ręsti Rusijoje Šiaurės Korėją arba stoti prie tribunolą. Kremliaus šeimininkas naikina viską, ką įvairūs žmonės sugebėjo sukurti dabartinėje Rusijoje. Nes nežino ir nesupranta (pridurtina, ir suprasti nenori – A.S.), kaip veikia šiuolaikinis pasaulis bei ekonomika.

Valdžios įsikibęs todėl, jog puikiai supranta pasitraukimo atveju neteksiąs jokių asmeninio saugumo garantijų.

Gi karas su Ukraina būsiąs ypač negailestingas su daugybe ir žuvusiųjų, ir sulaužytų likimų. Neamestina, ir branduolinio ginklo panaudojimu – Kremliaus šeimininkas keletą metų ne šiaip „žaidė“ su raketomis.

Todėl ir S.Lavrovas sustoti logiškai nebegali jokiomis aplinkybėmis. Priverstas su visam „įsikurti“ toje pačioje alternatyvioje tikrovėje kaip ir jo patronas.

Vasario 23-ąją derybose su Jungtinių Tautų (JT) specialiu atstovu Sirijai Geiru Pedersenu  „sudraudė“ JT generalinį sekretorių Antonių Guterresą už esą netinkamus šio pasisakymus.

Už ką peikė „alternatyvus“ S.Lavrovas JT generalinį sekretorių? Pasirodo, šis prasikalto tą pačią dieną išplėstinėje spaudos konferencijoje pareiškimu, jog dabartinis pasaulis chaotiškenis, menkiau nuspėjamas todėl pavojingesnis net nei Šaltojo karo metais. Ir paragino V.Putiną atsisakyti bet kokio karinės intervencijos į Ukrainą.

Vasario 2-ąją rusų ministras pareiškė, kad Ukraina nuo 2014 metų neturi teisės į suverenitetą, nes neatstovauja visiems jos teritorijose gyvenantiems žmonėms. Taip S.Lavrovas komentavo JT generalinio sekretoriaus tezę, jog Rusijos sprendimą pripažinti „Luhansko Liaudies Respubliką“ ir „Donecko Liaudies Respubliką“ vertinąs kaip Ukrainos teritorinio vientisumo ir suvereniteto pažeidimą, prieštaraujantį esminėms JT vertybėms.

Interviu rusų leidiniams „Sputnik“ (jau uždraustas demokratiniame pasaulyje), „Echo Moskvy“ (jau likviduotas Rusijoje), „Govorit Moskva“, „Komsomolskaya praveda“ sausio 28 dieną S.Lavrovas  amerikiečius ir kitus anglosaksus (kanadiečius, britus) eilinį kartą pavadino taisyklių nesilaikančiais, klastingais, dviveidžiais, nepatikimais partneriais.

S.Lavrovui priklauso naujadaras „autokratinė demokratija“ (galima analogija su vegetariška žmogėdryste), kurio turinį nebent pats ir težino. Na, dar gal patronas.

Jaunimo festivalyje „Taurida“ Rusijos aneksuotame Kryme praėjusį rugpjūtį ministras jaunuomenei skaitė pasakitą apie Ukrainos „nacistus“, iš ko panorėjus galima daryti išvadą, jog Kremliaus vis dar netenkina, kaip/ar jauni rusai įsisavino „savanoriško“ pusiasalio prisijungimo prie Rusijos koncepciją.

Vasario 28-ąją Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovai Marijai Zacharovai valstybinės televizijos „Rossia-1“ eteryje teko triukšmingai nervintis („Kokie niekai! Kokie dokumentai, kokios taisyklės, instrukcijos? Apie ką tai?“), kai jos šefas nepateko į JT žmogaus teisių tarybos posėdį Ženevoje po to, kai šveicarai dėl S.Lavrovui įvestų sankcijų pareikalavo užpildyti papildomus dokumentus.

Sankcijas dėl žinomų priežasčių S.Lavrovui kaip ir jo patronui bei kitiems Kremliaus personažams gynybos ministrui Sergejui Šoigu, generalinio štabo viršininkui Valerijui Gerasimovui etc. Jungtinės Valstijos, Europos Sąjunga, Jungtinė Karalystė, Kanada įvedė vasario 26-ąją.

Po sankcijomis atsidūrusiems Kremliaus personažams uždrausta vykti į sankcijas paskelbusias šalis bei įšaldytas ten esantis jų turtas.

Vasario 24 dieną Amerikos valstybės sekretorius Antonis Blinkenas atšaukė planuotą susitikimą su S.Lavrovu kaip beprasmį. „Įsigyvendina“ politinio analitiko Marko Galeotti publikacijoje „Moscow Times“ praėjusio lapkričio pabaigoje iškelta tezė, jog Vakarams iš Rusijos nebereikia nieko, kai/nes V.Putino strategija nurodo į augančią Kremliaus paranoją išorės pasaulio požiūriu.

Į „Svoboda“ klausimą, kaip profesionalus diplomatas galėjo išvirsti į nacistinės Vokietijos užsienio reikalų ministrą (1938-1945) Joachimą von Ribbentropą, Rusijos užsienio reikalų ministras 1990-1996 metais Andrejus Kozyrevas, kurio komandoje S.Lavrovaas dirbo ir net buvo pavaduotoju, suglumęs atsakyti negalėjo nieko, nurodęs nebent baimę.

Baimę Rusijos valdančiajame klane išskiria ir rusų politologas Aleksandras Kynevas kaip V.Putino savo aplinkai bei visam valdančiajam elitui taikomą ir „disciplinuojančią“ priemonę, ir karjeros (socialinio lifto) algoritmą – „savi“ atrenkami taip pat gąsdinant (nuo „kryžiaus“ karjerai  iki banalaus pasodinimo), bauginant ir aplinką, ir jos artimuosius.

Todėl režimo pasikeitimas galimas nebent dėl kokių nors veikimų „po kilimu“.

Politologas, bet ir psichologas Leonidas Gozmanas nurodo, jog V.Putinui chamiškai elgtis, žeminti savo darbuotojus – įprastas dalykas. Teiginį grindžia priminimu, kaip Kremliaus šeimininkas panardino į mėšlą savo spaudos sekretorių D.Peksovą viešu teiginiu, esą šis pliauškia visokius niekus.

Charakteringa, jog „Kremliaus kanarėlė“ atstsistatydinimo pareiškimo ant stalo po to nepadėjo.

Rusų politinis technologas, bet ir politinių mokslų daktaras Abbasas Gallyamovas primena, jog ko kito dabartinėmis aplinkybėmis tikėtis neverta – Rusijos valdymo sistema 20 metų kratėsi bent kiek laisviau mąstančių asmenų ir galų gale patikimai atsikratė. V.Putinas nebesiremia politiniu instrumentarijumi, tik galia.

Todėl: ar apžvelgiamoje ateityje iš V.Putino svitos galima laukti daugiau „žygdarbių“? Deja, taip.

Arūnas Spraunius

 

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online