Vokietijos „nenoro“ dalyvauti Rusijos ir Ukrainos krizėje priežastys

Po Šaltojo karo susivienijusi ir sustiprėjusi Vokietija prisiėmė didesnę atsakomybę tarptautiniuose reikaluose, tačiau, nepaisant naujų galimybių, Vokietijos užsienio ir saugumo politika dėl vidaus ir tarptautinio spaudimo tapo sudėtinga ir daugialypė. Buvimas „Zivilmacht“ („pilietine valdžia“) tapo stipriu Vokietijos identitetu, o Vokietijos politinis elitas pirmenybę teikė pilietinės valdžios vaidmeniui tarptautiniuose reikaluose, siekdamas išlaikyti šį identitetą, nepaisant stipraus tarptautinio spaudimo, įskaitant svarbių partnerių spaudimą. Dėl to vienas iš pagrindinių Vokietijos užsienio ir saugumo politikos elementų – daryti civilizacinę įtaką audringiems ir konkurencingiems tarptautiniams santykiams.

Normalumas taip pat yra pagrindinis Vokietijos užsienio ir saugumo politikos bruožas; ši šalis elgiasi kaip „normali“ tarptautinių santykių dalyvė, nesiryžta naudoti karinės jėgos ir siekti pasaulinės lyderystės; dėl to Vokietija daugelyje tarptautinių krizių iš esmės nedalyvavo, tačiau 2014 m., kai Rusijos Federacija aneksavo Krymą, Vokietija nepaisė „tradicijų“, peržengdama savo raudonąją liniją, ir pirmą kartą ėmėsi vadovauti didelei tarptautinei krizei.

Istorinių šaknų poveikis šiuolaikinės Vokietijos politikos pagrindams

Baisi nacių ir Antrojo pasaulinio karo patirtis nuteikė Vokietijos visuomenę ir politinį elitą prieš kruvinus konfliktus. Dėl šios priežasties Vokietija vengė aktyvaus karinio dalyvavimo didelėse tarptautinėse krizėse, tokiose kaip pražūtingas Balkanų karas, Irako karas ir Libijos krizė. Vokietijos deklaruojamas civilinės ir normalios valdžios vaidmuo egzistuoja ne tik strateginiuose dokumentuose ir oficialiose kalbose, bet ir daro realų poveikį užsienio ir saugumo politikos formavimui. Apskritai Vokietijos politinės partijos, ypač socialdemokratai ir Žaliųjų partija, garsėja pacifizmu. „Daugiau niekada karo, daugiau niekada Aušvico“ – tai frazė, įsišaknijusi aukščiausių Vokietijos užsienio politikos sprendimų priėmėjų sąmonėje.

„Vokietija nuo seno laikosi santūrumo politikos, kai kalbama apie bet kokio pobūdžio karinius konfliktus, o ginklų eksportas laikomas konfliktų kurstymu, o ne jų mažinimu… pagal šią ilgalaikę politiką Vokietija neeksportuoja ginklų į konfliktų zonas“, – sako Thomas Kleine-Brockhoffas iš Vokietijos Maršalo fondo. Daugeliu atvejų Vokietija šį principą pažeidė. Kita vertus, situacija Ukrainoje yra kitokia; ji paliečia skaudžias Vokietijos žaizdas: naciai Ukrainoje ir Rusijoje nužudė milijonus žmonių.

Žymus mokslininkas H. Maull rašė, kad Vokietija ir Japonija tapo naujo tipo tarptautine galia: viena vertus, šios šalys remia daugiašališkumą ir bendradarbiavimą su kitomis šalimis, kad pasiektų savo užsienio ir saugumo tikslus, kita vertus, jos atmeta jėgos naudojimą ir savarankišką saugumo politiką, o didžiausią dėmesį skiria ekonominiam augimui.

Vakarų šalių vadovai praeityje dėjo visas pastangas, kad Vokietija taptų aktyvesnė ir ryžtingesnė pasaulio politikoje, tačiau, nepaisant šių pastangų, panašu, kad Vokietija neketina atsisakyti savojo kelio ir toliau priešinasi bet kokiam kariniam įsitraukimui į bet kokį konfliktą. Kasmetinių apklausų duomenimis, dauguma vokiečių mano, kad diplomatinės derybos yra geriausias konfliktų sprendimo būdas. Vokietijos kariai beveik niekada nedalyvauja niekur kitur, išskyrus taikos palaikymo misijas. Taip pat verta paminėti, kad Angela Merkel buvo dažnai peikiama ir kaltinama „išdavusi“ šalies tradicijas, siųsdama karius į Afganistaną, nors jų misija buvo griežtai apribota.

Ukrainos krizė: iššūkis Olafo Šolco kabinetui

Kai Olafas Šolcas buvo išrinktas Vokietijos kancleriu, jis galėjo įsivaizduoti, kad didžiausias iššūkis, su kuriuo susidurs jo kabinetas, bus Covid-19 pandemija, tačiau panašu, kad Ukrainos krizė yra didesnis iššūkis. Kaip ir kiekvienas ankstesnis kancleris, jis patiria stiprų sąjungininkų spaudimą vykdyti aktyvesnę ir ryžtingesnę užsienio politiką. Kaip naujasis vadovas, jis taip pat turi pademonstruoti savo vadovavimo gebėjimus. Taip pat akivaizdu, kad Berlynui neturėtų patikti dvišalės Vašingtono ir Maskvos derybos dėl Europos, nedalyvaujant Vokietijai. Kai Angela Merkel buvo kanclerė, ji buvo pagrindinė figūra derybose su Rusija dėl Ukrainos, tačiau atrodo, kad dabar Prancūzijos prezidento vaidmuo yra didesnis.

Ginklų siuntimas į Ukrainą ne tik prieštarauja tradiciniams Vokietijos politikos principams, bet ir parodys, kad O. Šolco koalicija (socialdemokratai, žalieji ir laisvieji demokratai) melavo savo rinkėjams. Šios partijos savo rėmėjams žadėjo, kad vykdys vertybėmis grindžiamą užsienio politiką ir nustatys griežtesnius ginklų eksporto apribojimus nei ankstesnė vyriausybė. Kitaip tariant, jei Olafas Šolcas nuspręs vykdyti agresyvesnę politiką Rusijos atžvilgiu, tarptautiniai partneriai tam pritars, tačiau tai greičiausiai supykdys pacifistiškai nusiteikusią visuomenę ir koalicijos partnerius. Kita vertus, jei Vokietijos kancleris nuspręs laikytis tradicinės politikos, jį peiks tarptautiniai partneriai ir net pagrindinė opozicinė partija. CDU lyderis Friedrichas Merzas jau pabrėžė Olafo Šolco lyderystės trūkumus.

Dar vienas dalykas, kurį verta paminėti, yra tai, kad Ukraina nėra Libija ar Afganistanas. Ukraina yra didžiausia Europos valstybė, kuriai nuolat grasina Rusijos militaristinė politika. Todėl Vokietijai bus sunkiau laikytis savo principų be jokių išimčių. Jei Rusijai pavyks nuversti demokratiškai išrinktą Ukrainos vyriausybę ir Kijeve įkurdinti savo marionetę, euroatlantinei saugumo architektūrai ir status quo bus padaryta didelė žala. Euroatlantinės saugumo architektūros apsauga yra vienas svarbiausių Vokietijos užsienio ir saugumo prioritetų, nes be jos Vokietija praras savo ekonominę galią, o vėliau ir vadovaujantį vaidmenį Europos Sąjungoje. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad dėl ekonominių priežasčių paprasčiausias „Nord Stream 2“ blokavimas Vokietijai taip pat yra labai opus klausimas. Kanclerė, komentuodama šį projektą, teigė, kad tai yra „privataus sektoriaus projektas“ ir „apolitiškas“.

Vokietijos pasirinktas Rusijos ir Ukrainos krizės sprendimo būdas: finansinė pagalba ir deeskalacijos pastangos.

Mano nuomone, naujoji vyriausybė pripažįsta naujo, pakeisto požiūrio į Ukrainos krizę svarbą ir poreikį, tačiau ji tebėra įsitikinusi, kad vien ginklų siuntimas į Ukrainą krizės neišspręs. Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock, žaliųjų politikė, kuri per rinkimus buvo pagrindinis Rusijos propagandos taikinys, teigia, kad Vokietija yra finansinė rėmėja Ukrainai, manydama, kad tai veiksmingiau nei karių ar ginklų siuntimas. Kanclerė taip pat atkreipė dėmesį į šį klausimą ir sakė, kad pastaraisiais metais Vokietija buvo viena didžiausių Ukrainos rėmėjų, skyrusi dviejų milijardų eurų pagalbos paketą, kad padėtų stabilizuoti ekonomiką. Reikėtų pabrėžti, kad šioje sudėtingoje situacijoje, susidūrus su nauja Rusijos agresijos ir psichologinio teroro banga, sunkumų kamuojama Ukrainos ekonomika labai kenčia. Dėl šios priežasties tarptautiniai partneriai turėtų suteikti Ukrainai tolesnę finansinę paramą, kaip pažadėjo kancleris O. Šolcas, Vokietija didins savo finansinę pagalbą.

Šiai krizei įveikti Olafas Šolcas pasirinko dialogu grindžiamą metodą. Reikėtų pažymėti, kad Olafas Šolcas neturi tokių glaudžių ryšių su Vladimiru Putinu kaip Angela Merkel, tačiau dėl ankstesnės patirties Vokietijos santykiai su Rusija, kitaip nei daugelio kitų Vakarų šalių, gali būti teigiamai panaudoti siekiant žengti žingsnį į priekį ir išvengti konflikto eskalavimo. Sunku prognozuoti Vokietijos diplomatijos rezultatus, nes viskas dar priešakyje, o būsimi Olafo Šolco diplomatiniai susitikimai Kijeve vasario 14 d. ir Maskvoje vasario 15 d. bus naujojo kanclerio diplomatinių įgūdžių išbandymas.

Lasha Gamjashvili

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online