G-6Z6YWBKSCF

Ypač atkakliai Vladimirą Putiną „suprantantys“ austrai

Interviu „Currenttime“ birželio 29-ąją investicinio fondo „Hermitage Capital“ steigėjas Williamas Browderis V.Putiną pavadino mažu, pagiežingu žmogumi, kurį vaikystėje galbūt lupo kožną dieną. Tai galų gale lėmė asmeninę filosofiją, jog bet kas, stojęs prieš Rusijos prezidentą, automatiškai „paskiriamas“ jo asmeniniu priešu.

Ir tęsė, jog apie V.Putino iš Rusijos mokesčių mokėtojų pavogtų pinigų kiekį galima spręsti paanalizavus austrų „Raiffeisenbank“, Šveicarijos „Credit Suisse“, UBS, vokiečių „Deutsche bank“  duomenis, iš kurių, tikėtina, paaiškėtų Rusijos prezidentui, jo aplinkai priklausant apie trilijoną dolerių.

Ilgai Rusijoje dirbusio, bet po „Sergejaus Magnitskio sąrašo“ aktyvavimo šio amžiaus antrame dešimtmetyje „Hermitage Capital“ savininkas žino, ką sako.

2010 metų lapkričio 16-ąją kalėjime „Matrosskaya tishina“ mirė aukščiausių Rusijos valdininkų korupciją atskleidęs S.Magnitskis. „Hermitage Capital“ steigėjas W.Browderis, kuriame mokesčių bei audito skyriaus vadovu S.Magnitskis dirbo, pašventė tyrimui, pašauktam ne tik siekti patraukti kaltuosius atsakomybėn, bet ir įvesti sankcijas korumpuotiems valdininkams visame pasaulyje.

„S.Magnitskio sąrašas“ kaip įsipareigojimas demokratijai kovoje su korumpuotais režimais,  W.Browderis – kaip vienas kiečiausių V.Putino priešininkų, kuriam Rusijoje iškeltos kelios baudžiamosios bylos.

2020-aisiais „Sąrašą“ tebuvo įteisinusios JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė, Lietuva, Latvija, Estija, šiuo metu tokių valstybių – jau 34-ios, 35-a veikiausiai bus Čekija.

Tarp „Currenttime“ cituotų britų investuotojo minėtų bankų pora iš vokiškai kalbančių šalių, ir tai gal – neatsitiktinumas. Vokiškai kalbančių kraštų politinės klasės atstovai vis dėlto regimi andai gausioje, nūnai retėjančioje V.Putino supratėjų tarptautinėje bendruomenėje.

Neabejotina tos bendruomenės ikona Vokietijos ekskancleris Gerhardas Schröderis, gegužės 20-ąją vis dėlto paskelbė nebegalįs tęsti darbo Rusijos valstybinės korporacijos „Rosneft“ direktorių taryboje.

Nors dar balandžio 23 dieną interviu „The New York Times“ (pirmame po vasario 24-oisos, kai Rusija pradėjo agresiją prieš Ukrainą) sąžiningai atidirbo Maskvai teiginiu, jog Rusijos sankcijomis izoliuoti ilgalaikėje perspektyvoje neįmanoma – nei politiškai, nei ekonomiškai. Gi Vokietijai Rusija žaliavos – ne tik energetinės, bet ir retos iškasenos – būtinos.

Po kancleriavimo 1998-2005 metais Kremlius G.Schröderį banaliai nupirko lobizmui, iš pradžių pavertęs „Gazprom“ Stebėtojų tarybos pirmininku, nuo 2017-ųjų paskyręs didžiausios valstybinės naftos kompanijos „Rosneft“ direktorių tarybos pirmininku.

  1. Schröderis lojalumą patvirtindavo nuolat, pavyzdžiui, praėjusių metų gegužės 3-ąją interviu dienraščiui „Tagesspiegel“ pareiškė, jog Krymas niekada nebus grąžintas Ukrainai.

Dar viena Vokietijos ekskanclerė Angela Merkel birželio 1 dieną pirmą kartą po agresijos prieš Ukrainą viešai pasmerkė Rusiją, pareiškė solidarumą Kijevui ir nurodė, jog dabartiniai reikalai yra gilus persilaužimo momentas Europos istorijoje po Antrojo pasaulinio karo.

Vis dėlto primintina, jog būtent Vokietijoje A.Merkel kancleriavimo laikais sugalvota sąvoka „Putinversteher“ (Putino supratėjas) po to, kai apsispręsta ręsti „Šiaurės srautą-2“ net Maskvai aneksavus Krymą.

Štai toks skambus Vokietijos ekskanclerių posūkis po beveik dvidešimtmetį trukusios nuoseklios prokremliškos veiklos. Gal kad nebegali nekreipti dėmesio į tendencijas tėvynėje.

Donorų konferencijoje Varšuvoje gegužės 5-ąją Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pažadėjo skirti Ukrainai 125 milijonus eurų humanitarinės paramos ir dar 140 milijonų jos vystymui.

Gegužės 3 dieną Vokietijos vyriausybė priėmė sprendimą iš Bundesvero atsargų patiekti Ukrainai septynias savaeiges haubicas „Panzerhaubitz 2000“. Gegužės 17-ąją Ukraina patvirtino iš vokiečių  gavusi 2450 vienkartinių rankinių prieštankinių gratasvaidžių RGW-90, 1600 rankinius prieštankinius  gratasvaidžius ir 3000 prieštankinių minų DM31. Berlynas pristatė milijonus įvairaus kalibro šaudmenų bei sprogmenų.

Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock gegužės 16-ąją pareiškė, jog jos šalis neturi kitos išeities kaip duoti aiškiai suprasti toliau remsianti ukrainiečius, nes/kai Rusijos valdžia de facto atsisakė laikytis 1997 metais pasirašyto NATO-Rusijos bendradarbiavimo akto reikalavimų.

Tą pačią dieną naujienų agentūra „Bloomberg“ remdamasi šaltiniais Vokietijos vyriausybėje  informavo apie Berlyno sprendimą iki metų pabaigos atsisakyti rusų naftos, net jei ES nepavyks susitarti dėl naftos embargo.

Galima sakyti, sisteminė slinktis nuo ekonominių ryšių su Rusija, kurių Berlynas graibstėsi iki paskutinės akimirkos.

Suręsto, bet taip ir nepaleisto vamzdyno iš Rusijos į Vokietiją Baltijos jūros dugnu „Šiaurės srautas-2“ vokiečiai atsisakė likus porai dienų iki rusų įsiveržimo į Ukrainą.

Pasak vokiečių politologės, „Körber“ fondo tarptautinių programų koordinatorės Lianos Fix, Vokietijoje patikimai laikyta, jog rusiškos dujos yra stabilizuojantis faktorius, savotiška geopolitinė „šventa karvė“, nes prisiminta, jog ir Šaltojo karo laikais Maskva jas tiekė patikimai.

Rusiškų energijos šaltinių atsisakymas nurodo, jog su rusocentrizmu baigta.

Vokietijos valdančioji klasė ilgai ignoravo kritiką ir todėl, kad prekiausti su rusais labai apsimokėjo. Panašu, O.Scholzui tenka pripažinti, jog šalis judėjo netinkama kryptimi ir spausti avarinį stabdį.

Taip – vokiečiai, užtat irgi vokietakalbiai austrai – „kiek kitaip“.

Po to, kai rusų raketa dar kartą smogė į daugiabutį Kijevo centre, Austrijos kancleris Karlas Nehammeris birželio 26-ąją „Facebooke“ publikavo atakos padarinių foto, palydėjęs ją kategorišku komentaru, jog nesupranta, kaip galima daryti tokius nusikaltimus, civilių apšaudymo pakelti neįmanoma, kraujo liejima būtina sustabdyti.

Sustabdyti – tai sustabdyti. Kaip reikalai atrodo praktikoje?

Austrijos užsienio reikalų ministras Alexanderis Schallenbergas vienas paskutinių iš Europos politikų prieš oficialų kandidatės į Europos Sąjungą (ES) statuso suteikimą Ukrainai (birželio 23-ąją) pareiškė manąs, jog Kijevui nedera siūlyti narystės Bendrijoje, nes/kai Vakarų Balkanų šalys nuėjo reikšmingai ilgesnį kandidadystės kelią.

Viena nurodė neremsianti rusiškų gamtinių dujų embargo, kai ministras A.Schallenbergas balandžio 4 dieną pareiškė, kad ES turi kitų Maskvos spaudimo variantų. Rusiškos dujos sudaro 80 proc. viso šio energijos ištekliaus importo į Austriją.

Panašu, austrai linkę ne solidarizuotis su dramatiškai kovojančia ukrainiečių nacija, bet atsipirkti.  Fondas stichinių nelaimių atvejams užsienyje (AKF) prie Austrijos užsienio reikalų ministerijos gegužės 4 dieną priėmė sprendimą skirti Ukrainos humanitarinės katastrofos padariniams likviduoti 41,96 milijono eurų. Pasak austrų žiniasklaidos, iki šiol didžiausia AKF išmoka.

Vokietakalbiai austrai dabartinių reikalų atžvilgiu pragmatiškai „laikosi“ ilgiau net negu vokiečiai. Tikėtina, raktinis šiuo atveju žodis „pragmatiškai“.

Po Antrojo pasaulinio karo padalinta į sektorius, kuriuos valdė sovietų, amerikiečių, britų ir prancūzų administracijos, Austrija iki šeštojo dešimtmečio vidurio įtvirtino neutralumo statusą.

NATO nepriklausanti šalis ilgai laikyta „šnipų sostine“, bet ir neutralumo statuso dėka sostinėje priglaudė autoritetingas tarptaunes organizacijas, tokias kaip Tarptautinė atominės energijos agentūra. Žodžiu, pragmatiškai buvo ‚atvira“ bet kam, jei tik naudinga.

V.Putino iškilimas 2000-aisiais Austrijoje vertintas irgi pragmatiškai. Rusija yra viena didžiausių užsienio investuotojų į šią šalį, 2021 metų pabaigoje rusų bendrovės Austrijoje buvo investavusios 25,5 milijardo eurų.

Austrija tapo pagrindine investuotoja į dujotiekį „Nord Stream 2“, kuris būtų padvigubinęs Rusijos gamtinių dujų srautą į Europą, dujotiekio paleidimas sustabdytas po Rusijos invazijos į Ukrainą, bet Austrija priešinosi bene atkakliausiai.

Buvusi Austrijos užsienio reikalų ministrė Karina Kneissl praėjusių metų kovo 3-ąją pasiūlyta į „Rosneft“ direktorių tarybą tikrai ne nei iš šio, nei iš to.

Ministrauti pradėjusi nuo 2017-ųjų gruodžio, 2018-ųjų rugpjūtį buvo priversta atsistatydinti po to, kai ją delegavusi europskeptiška krašutinė dešinioje Laisvės partija pateko į korupcijos skandalą. Po atsistatydinimo rašė vedamuosius Kremliaus propagandinės televizijos RT interneto puslapiui.

Laisvės partija kaip ir daugelis Europos radikalų iki pastarojo meto buvo patikima Kremliaus simpatikė. 2018-ųjų vasarų Rusijos prezidentas V.Putinas apsilankė (beje, pakeliui į Vokietiją susitikti su A.Merkel) K.Kneissl vestuvės ir sušoko su nuotaka.

Šokį vestuvėse galima ir laikyti V.Putino dabartinių „antifašistinių“ užmojų parabole (kategoriškai skirtingų idėjų suartinimas). Formaliai nepartinė K.Kneissl į vyriausybę prasibrovė pagal Laisvės partijai skirtą kvotą tik todėl, kad kitos partijos atsisakė įtraukti į savo gretas buvusios Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos simpatikų.

Iš „Rosneft“ direktorių tarybos gegužės 23-ąją pasitraukė vis dėlto ypač tyliai.

K.Kneisl laikytina ryškiausia V.Putino „supratėja“, tačiau buvęs Austrijos kancleris Christianas Kernas buvo „Rusijos geležinkelių“, kitas ekskancleris Wolfgangas Schusselis energetikos milžinės „Lukoil“ valdyboje. Tiesa, abu irgi atsistatydino po Rusijos invazijos į Ukrainą

„The Washington Post“ publikacijoje „Rusijos įtaka Austrijoje invazijos į Ukrainą kontekste“ (07 05) priminė istoriją, kaip Austrijos energetikos įmonė OMV, iš dalies priklausanti vyriausybei,  antra pagal dydį šalyje, 2015-aisiais pasamdė generalinį direktorių Vokietijos pilietį Rainerį Seelę, kuris prieš tai dirbdamas „Wintershall Holding“, Vokietijos žalios naftos ir gamtinių dujų gamintojoje, bendradarbiavo su „Gazprom“ ir buvo tvirtas „Nord Stream“ rėmėjas.

Jau šį birželį OMV stebėtojų taryba paskelbė apie vidinį R.Seelės veiklos tyrimą dėl sutarčių, po kurių sudarymo Austrija tapo ypač priklausoma nuo rusiškų dujų. „Investicijos Rusijoje po 2015 metų buvo pagrįstos per dideliu pasitikėjimu Rusijos vaidmeniu tarptautinėje bendruomenėje“, – akcininkams sakė OMV stebėtojų tarybos pirmininkas Markas Garrettas.

„Tai dalykai, kuriuos Austrijos vyriausybė gal ir turi išsiaiškinti, bet asmeniškai nežinau, ar austrai taip toli eis“, – „The Washington Post“ komentuodama OMV vidinį tyrimą, sakė Sonya Lim, buvusi CŽV padalinio Europoje vadovė. – „Manau, jų požiūris nuo praėjusio amžiaus penkto-šešto dešimtmečių visada buvo susijęs su nenoru atskleisti nepatogias tiesas.“

Kitaip tariant, neutralumas kaip besąlygiška stiliaus „Nothing personal just business“ priedanga.

Ir kontekstą papildantis nacionalinis epizodas.

2011 metų liepą pagal Lietuvos išduotą Europos arešto orderį ausio 13-osios byloje kaltinamas buvęs KGB karininkas Michailas Golovatovas buvo sulaikytas Austrijos sostinės Vienos oro uoste, bet nepraėjus nė parai paleistas. Lietuvos ir Europos Komisijos pareigūnai tuomet griežtai kritikavo Austriją, kuri tikino, kad jai trūko duomenų įtariamąjį perduoti Lietuvai.

M.Golovatovas vadovavo KGB dalinio „Alfa“ būriui, Sausio 13-ąją šturmavusiam Vilniaus televizijos bokštą. Tuomet dėl Sovietų Sąjungos pajėgų veiksmų žuvo 14 beginklių žmonių.

Dabartinėmis aplinkybėmis vis dėlto išraiškinga.

Rusų istorikas Jaroslavas Šimovas V.Putino režimą apibūdina banditizmu su idėjomis, su kuo ilgai taikstytasi – gražiai „įpakuotas“ rusų elitas kūrėsi Vakarų sostinėse, neretai abejotinos kilmės rusiški pinigai liejosi į Europos, Amerikos finansines sistemas.

„Idėjiniai banditai“ galų gale panūdo „savo atsakomybėn“ priglausti ne tik šeštadalį planetos sausumos. Po V.Putino kalbos Miuncheno taikos konferencijoje 2007-ųjų vasarį ėmė iš pradžių dairytis, paskui ir gvieštis – „savo“ stiliumi – kaimynių žemių pirmiausia posovietinėje erdvėje.

Ypač regėdami Vakarų principingumo deficitą – G.Schröderio, K.Kneissl niekaip nepavadinsi principingumo etalonais.

2008-2013 metais, kuomet Kremliaus režimas ypač sustiprėjo, Vakarai gyvavo panirę į save –  aiškinosi dėl ES vienybės, pasiturinčios šiaurės ir prasiskolinusių pietų etc.

Atkeliauta, kur atkeliauta. Perfrazuojant dar sovietinę animaciją apie „statėme, statėme ir pastatėme“, Kremliaus šeimininkas geranoriškai stebint „užsienio partneriams“ stengėsi, stengėsi ir „prisistengė“. „Putinversteher“ gretos gal retėja, bet ne visur vienodais tempais.

Vieni regimesnių „Putinversteherių“ einamuoju momentu vis dar yra austrai.

Arūnas Spraunius

 

Autorius:
Voras.online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

3 komentarų
Autorius: Voras.online