Žmogžudystė Berlyne: pėdsakai veda į FSB

Praėjusių metų rugpjūčio 23 dieną pačiame Berlyno centre buvo nužudytas Sakartvelo pilietis Zelimchanas Changošvilis – vienas iš lauko vadų, kovojusių prieš Rusijos kariuomenę antrame Čečėnijos kare. Teigiama, kad šis buvęs k…

Praėjusių metų rugpjūčio 23 dieną pačiame Berlyno centre buvo nužudytas Sakartvelo pilietis Zelimchanas Changošvilis – vienas iš lauko vadų, kovojusių prieš Rusijos kariuomenę antrame Čečėnijos kare. Teigiama, kad šis buvęs kovotojas priklausė artimam vieno iš žymiausių čečėnų sukilėlių vadų Šamilio Basajevo ir trečiojo Čečėnijos Ičkerijos prezidento Aslano Maschadovo bendražygių ratui. Z. Changošviliui grįžtant iš mečetės, Mažajame Tiergarteno parke prie jo dviračiu privažiavęs nusikaltėlis iššovė jam į nugarą, po to – į galvą ir skubiai pasišalino.
Po dviejų dienų Vokietijos teisėsauga pranešė sulaikiusi įtariamąjį – 49 metų Rusijos pilietį Vadimą Sokolovą. Šios šalies tyrėjai greta kitų ėmėsi ir politinės žmogžudystės versijos, o žiniasklaida netruko pastebėti, kad žmogaus su tokia gimimo data ir tokia pavarde nėra nė vienoje Rusijos duomenų bazėje, įskaitant pasų registrą. Tai sukėlė pagrįstų įtarimų, kad už šios žmogžudystės stovi Rusijos specialiosios tarnybos.
Aiškintis šią versiją be teisėsaugos ėmėsi nepriklausomi tyrėjai, tarp jų – ir portalo „Bellingcat“ bendradarbiai. Jiems pavyko surasti ir paskelbti nenuginčijamus įrodymus, kad vadinamasis „Sokolovas“ anksčiau turėjo kitą pavardę, nusikaltimo metu naudojosi valstybiniu lygmeniu sukurta netikra tapatybe ir yra akivaizdžiai susijęs su Rusijos Federaline saugumo tarnyba (FSB), o galimai – ir su jos karine žvalgyba (GRU).
Kad prieitų prie tokių išvadų, „Bellingcat“ ekspertai turėjo surinkti šimtus faktų ir sulipdyti  iš jų sudėtingą dėlionę. Turint galvoje, kad daugelis šių detalių, nors ir esančių atviruose šaltiniuose, nėra lengvai surandamos ir pasiekiamos, šio portalo tyrėjų galimybės bei įgūdžiai neturėtų kelti abejonių. Tad prieš pereidami prie paties tyrimo išvadų, pasidomėkime, kas tas „Bellingcat“ ir ką jis nuveikė iki šiol.
2014-aisais britų žurnalisto ir buvęs Elioto Higginso įkurtos tiriamosios žurnalistikos svetainės specializacija – tikrinti faktus ir rinkti informaciją iš atvirų šaltinių. Jos dėmesio sfera – kariniai konfliktai, žmonių teisių pažeidimai, kriminalinio pasaulio veikėjai, slaptos žvalgybų operacijos, susidorojant su nepageidaujamais asmenimis ir kitos panašios temos.
Kad susidarytume įspūdį apie „Bellingcat“ patikimumą, pakanka pažvelgti į šios organizacijos atliktų tyrimų istoriją, kurioje rasime ne vieną įvykį, sukėlusį didelį rezonansą tarptautinėje bendruomenėje. Pirmasis iš jų susijęs su virš prorusiškų separatistų kontroliuojamos Rytų Ukrainos teritorijos 2014 metų liepos 17-ąją  numušto „Malaysya Airlines“ MH17 lainerio istorija. Tuomet prireikė vos poros mėnesių, kad „Bellingscat“ tyrėjai pateiktų įrodymus, jog MH17 buvo numuštas naudojant rusišką priešlėktuvinę sistemą BUK. O pernai birželį tinklalapyje paskelbti ir su lainerio numušimu susijusių separatistų vardai bei pavardes. Čia reikėtų pridurti, kad tokių duomenų anksčiau negalėjo rasti net JAV žvalgyba.
Tarp kitų ne mažiau pagarsėjusių „Bellingcat“ tyrimų galima paminėti jos tyrėjų pateiktus įrodymus apie Rusijos gamybos cheminių bombų panaudojimą Sirijos pilietiniame kare ir apie tiesioginį FSB dalyvavimą Sergejaus ir Julijos Skripalių apnuodijime Anglijos Solsberio mieste.
O dabar grįžkime prie mūsų aptariamo tyrimo, pasekime jo eigą ir pasidomėkime kokiais metodais naudojosi „Bellingcat“ tyrėjai. Vienu iš svarbiausių informacijos šaltinių jiems tapo mobiliojo ryšio telefonų duomenys. Berlyne ir pakeliui į jį žudikas iš tiesų naudojosi Vadimo Sokolovo vardu registruota SIM kortele, tačiau ji buvo išduota tik rugpjūčio viduryje ir mažai ką galėjo papasakoti apie jo veiksmus, ruošiantis žmogžudystei. Tačiau tyrėjai jau anksčiau buvo nustatę, kad po netikra Sokolovo tapatybe slepiasi kitas asmuo – Vadimas Krasikovas turintis labai įdomią praeitį.
Pasirodo, kad šis asmuo susijęs su dviem užsakomosiomis žmogžudystėmis: 2007-aisiais Karelijoje ir 2013-aisiais Maskvoje. Dėl to 2013 metais jam buvo išduotas tarptautinis arešto orderis, tačiau po dviejų metų jis buvo panaikintas o įrašai apie tai dingo iš visų duomenų bazių. O faktas, kad vėliau iš visų duomenų bazių dingo ir pats personažas, nepalieka vietos abejonėms, kad čia ranką prikišo specialiosios tarnybos.
Dabar tyrėjams reikėjo surasti buvusio Krasikovo telefono numerį. Kadangi abonento su tokiu vardu ir pavarde surasti nepavyko, tyrėjai pamėgino ieškoti užuominų apie jį automobilių registre. Jame pavyko rasti telefono numerį, susietą su Krasikovos pavarde. Patikrinus, kam pastaruosius kelis mėnesius skambino šis abonentas, dažniausiai pasitaikė vienas numeris, kuris ir galėjo būti siejamas su paslaptinguoju Krasikovu. Kitas žingsnis buvo atsekti su šiuo numeriu siejamo telefono judėjimą. Tyrėjai ėmėsi darbo.
Patikrinę V. Krasikovo telefono pokalbių išklotines nuo 2019-ųjų pradžios iki jo išvykimo į Berlyną, tyrėjai nustatė, kad iš jo numerio dažnai skambinta bent aštuoniems buvusių FSB specialiųjų pajėgų karininkų asociacijos „Vympel“ nariams. O prieš pat išvykimą į Berlyną fiksuoti itin dažni jo pokalbiai su šios asociacijos pirmininku Eduardu Benderskiu. Tyrėjus ypač sudomino tai, kad su minėtu asmeniu D. Krasikovas kalbėjosi liepos 3 dieną, grįždamas iš Briansko, kur gavo netikrus tapatybės dokumentus ir liepos 28-ąją grįždamas iš Sankt Peterburgo, kur jam buvo išduota netikra darbo sutartis su įmone „RUST“ , kuri buvo pridėta prie prašymo išduoti Šengeno vizą. Paskutinis pokalbis fiksuotas rugpjūčio 13-ąją, likus trims dienoms iki V. Krasikovo skrydžio į Paryžių – tarpinį punktą pakeliui į Berlyną.
„Vympel“ –  1981-aisiais įkurtas elitinis KGB padalinys, vykdęs operacijas užsienio valstybėse. Į jo funkcijas be kita ko įėjo žmonių grobimas, įkaitų vadavimas, perversmų organizavimas ir sovietų valstybės priešų naikinimas. Posovietinėje Rusijoje šis padalinys pervardintas į FSB V departamentą. Nors oficialiai šio departamento kovotojai neveikia užsienyje, 2006-aisiais priimtas Kovos prieš terorizmą įstatymas atleidžia jo karininkus nuo atsakomybės už nužudymus, įvykdytus per antiteroristines operacijas.
Buvusiam FSB specialiųjų pajėgų karininkui Eduardui Benderskiui dabar priklauso keletas privačių saugos bendrovių, kuriose dirba buvę specialiųjų pajėgų kariai. Viešumoje jis dažnai reiškiasi ir kaip V departamento atstovas. 2003 metais, kai E. Benderskis dar nebuvo viešas asmuo, laiškuose, kuriuos dienraščiui „Novaja Gazeta„ parašė grupė nepatenkintų specialiųjų pajėgų karininkų, jis įvardinamas kaip FSB Specialiųjų operacijų centro vadovo generolo Aleksandro Tichonovo įgaliotinis.
Kaip kitą V. Krasikovo ryšių su FSB įrodymą tyrėjai pateikia jo telefono prisijungimo prie mobiliojo ryšio bokštų duomenis. Dažniausiai jis lankydavosi Maskvos Balašichos priemiestyje įsikūrusiame ypač slaptame Specialiųjų operacijų centre. Paskutinis toks apsilankymas fiksuotas rugpjūčio 8 dieną, prieš pat kelionę į Berlyną. Dar įdomiau, kad balandžio 9-ąją V. Krasikovas atvyko į Specialiųjų operacijų pajėgų treniruočių centrą, esantį už 60 km nuo Maskvos. Nuo to momento iki balandžio 12-osios jo telefonas buvo išjungtas. Tai leidžia spėti, kad tomis dienomis V. Krasikovas intensyviai ruošėsi būsimai misijai. Dar po trijų dienų V. Krasikovo telefonas buvo išjungtas ir nuo to laiko nebeveikė. Vietoje jo buvo aktyvuotas kitas numeris, susietas su ką tik FSB kabinetuose „užgimusiu“ V. Sokolovu.
Dabar tyrėjai sekė naujojo numerio pėdsakais. Rusijoje iš jo užfiksuotas vienintelis skambutis – į kelionių agentūrą ir sutapo su V. Sokolovo vardu užsakytais viešbučių numeriais Paryžiuje ir Varšuvoje. Paskutinį kartą rugpjūčio 17-ąją – telefonas siuntė signalus iš Maskvos Šeremetjevo oro uosto. Kaip tik tą vakarą V. Krasikovas išskrido į Paryžių.
Ką vadinamasis Sokolovas Prancūzijos sostinėje veikė pirmąsias dvi dienas, tyrėjams išsiaiškinti nepavyko. Tai reiškia, kad jo telefonas tuo metu arba buvo išjungtas, arba duomenys apie jo kontaktus buvo visiškai ištrinti iš Rusijos mobiliojo ryšio operatorių duomenų bazių. Tuo tarpu rugpjūčio 19-ąją jis klajojo po Paryžių kaip tikrų tikriausias turistas, lankydamas visas miesto įžymybes. Lygiai taip pat „turistas“ elgėsi ir Varšuvoje, į kurią atskrido rugpjūčio 20-osios popietę.
Paskutinį kartą „Sokolovo“ telefono judėjimas užfiksuotas rugpjūčio 22-ąją. Po to kelias dienas aparatas neliečiamas pragulėjo jo viešbučio kambaryje Varšuvoje. Tuo tarpu jo šeimininkas jau buvo pakeliui į Berlyną. Greičiausiai, jis važiavo traukiniu, nes jokių duomenų apie jo vardu užsakytus lėktuvo bilietus nėra. Jei ši versija teisinga, Berlyną žudikas turėjo pasiekti tą pačią dieną popiet. Iki atomazgos Tiergartene buvo likusi nepilna para.
Kokias išvadas iš šios istorijos padarė „Bellingcat“ tyrėjai? Pirma, jie kategoriškai atmetė grynai kriminalinę šios žmogžudystės versiją. Antra, šis nusikaltimas negali būti siejamas su Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo aplinka, nes V. Krasikovas niekada nebendravo su jo saugumo struktūrų atstovais, juolab, kad šios struktūros konkuruoja arba netgi yra priešiškos FSB. Trečia, Z. Changošvilio likvidavimo negalima sieti su privačiu Specialiųjų operacijų karininkų kerštu, nes V. Krasikovas sistemingai veikė kartu su FSB, lankydamas  slapčiausius šios tarnybos objektus.
Vis dėlto tyrėjai nerado atsakymo į klausimą, ar šią operaciją suplanavo vien FSB. Be abejo, ši žinyba atliko svarbiausią vaidmenį, tačiau tai, kad netikrą darbo sutartį jam išdavė bendrovė, tiesiogiai susijusi su Gynybos ministerija leidžia nujausti ir karinės žvalgybos GRU pėdsaką. Juolab, kad „Vympel“ (dabartinis V departamentas) turi ilgą bendradarbiavimo istoriją tiek sovietiniais laikais tiek per du Čečėnijos karus.
Pagaliau, kas iš tiesų yra V. Krasikovas – FSB karininkas ar tiesiog šios žinybos užverbuotas samdomas žudikas? Antrąją versiją tyrėjai kategoriškai atmeta. Pasak jų, dvi užsakomąsias žmogžudystes anksčiau įvykdžiusiam nusikaltėliui niekuomet nebūtų leista nuolat lankytis FSB Specialiųjų operacijų centre ir kitose slapčiausiuose šios žinybos objektuose lygiai taip pat neįtikėtina, kad toks žmogus bendrautų išimtinai su buvusiais ar esamais „Vympel“ nariais ar buvusiu GRU specialiųjų pajėgų karininku.
O ir kitos V. Krasikovo biografijos detalės patvirtina jo ryšių su specialiosiomis pajėgomis versiją. Tarkime, pirmąjį pasą jis gavo būdamas jau 27 metų amžiaus, tuo tarpu jokių duomenų apie ankstesnius jo tapatybės dokumentus nėra. Galimas dalykas, kad prieš gaudamas civilinį pasą, jis naudojosi kariniu tapatybės dokumentu, nors galimi ir kitokie šio neatitikimo paaiškinimai. „Bellingcat“ ekspertai žada tęsti šios istorijos tyrimą, tad galime tikėtis, kad netrukus bus atskleista ir daugiau šios istorijos paslapčių.
Aras Lukšas

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online