G-6Z6YWBKSCF

Žmogžudystės Bučoje. Įrodymai, kad Rusijos kariuomenė surengė tikrą genocidą

Bučos miestas prieš karą buvo laikomas ramia ir klestinčia vietove. Dažnai čia apsigyvendavo kijeviečiai ar kiti atvykėliai, juos traukė naujų ir modernių gyvenamųjų masyvų aktyvios statybos. Tačiau viskas pasikeitė vasario pabaigoje, kai ten įžengė Rusijos kariuomenė.

Per mėnesį, kol Rusijos reguliarioji kariuomenė buvo šioje gyvenamojoje vietovėje, miestelis virto pragaro filialu. Buvo apšaudomi ne tik namai, bet ir visiškai nauji daugiaaukščiai suvarpyti kulkomis. Pasaulis pasibaisėjo Rusijos kariuomenės įvykdytais karo nusikaltimais.

Palaipsniui vietos gyventojų aukų skaičius didėja. Šios dienos Ukrainos prokuratūros duomenimis žuvo 410 žmonių. Dauguma jų buvo nužudyti po ilgų kankinimų arba bandant pašalinti nepageidaujamus liudininkus.

“Liudijimai rodo, kad neginkluoti civiliai Ukrainoje savo namuose ir gatvėse žudomi neįtikėtinai žiauriai ir negailestingai. Tyčinis civilių žudymas – žmogaus teisių pažeidimas ir karo nusikaltimas“, – pareiškė „Amnesty International“ generalinė sekretorė Agnès Callamard.

Jelena dirbo vertėja, bendradarbiavo su leidyklomis ir gyveno Bučoje. Kai į miestą įžengė rusai, ji, kaip ir daugelis kaimynų, pasislėpė rūsyje. Tačiau nuo pat pirmųjų dienų tapo aišku, kad jų laukia sunki ateitis. Jelena pasakoja, kad nebuvo ryšio, elektros ir šildymo. Netrukus prie viso šito prisidėjo ir Rusijos kariuomenės žiaurumai.

Viskas prasidėjo nuo to, kad į Steklozavodskaya mikrorajono teritoriją įvažiavo 40 tankų, kareiviai apiplėšė „Foru“ parduotuvę, išsinešė alkoholį ir maistą, šoko ir linksminosi klube. Vėliau pradėjo sklisti žinios apie okupantų elgesį. Be to reikėtų suprasti: Buča yra padalinta į tris dalis: Lesnaya, Centralnaya ir Steklozavodskaya. Daugiausia nužudytųjų pirmuosiuose dviejuose rajonuose.

Jelena pasakoja, kad vandens jie eidavo į šulinį prie senųjų kapinių. Jiems padėdavo bebaimiai kaimynai-vyrai, atnešdavo vandens, malkų.

„Aš jiems sakydavau: „Neikite taip toli, tai pavojinga“, bet jie tiesiog numodavo ranka. Sakydavo: „Šie ramūs, liepė užsirišti baltus raiščius ant rankovių, tada jie mūsų nelies“. Čia aš cituoju mūsų kaimyną, etninį rusą, kuris tarp kitko mums labai padėdavo. Apskritai mūsų Yablonskaya gatvės atkarpoje gyveno daug rusų, jie ten apsistojo XX amžiaus 50-aisiais metais, kai buvo pastatyta stiklo gamykla. Tačiau paradoksas tame, kad didžiausias aukų skaičius, kaip vėliau paaiškėjo, buvo būtent Yablonskaya gatvėje “, – sako Bučos gyventoja.

Ji prisimena, kad vakarais rusų tankai išvažiuodavo į gatvę ir šaudydavo. Jie baugino, tarsi „ragintų visus miegoti“. Ryte tai pat šaudydavo.

Bučos meras Anatolijus Fedorukas paaiškina, kad prieš karą Bučoje gyveno 50 tūkstančių gyventojų. Bendruomenėje, kuriai priklauso ir aplinkiniai kaimai, gyveno dar 17 tūkstančių žmonių. Kai balandžio 1 dieną į miestą įžengė Ukrainos kariai, jame buvo likę apie 3700 piliečių.

Būtent išlaisvinus miestą išaiškėjo daugybė vietos gyventojų aukų. Liudininkų teigimu, rusų kariškių buvo daug, juos galima būtų suskirstyti į dvi dalis. Pirmieji – tie, kurie dalyvavo masinėse žudynėse. O antrieji stovėjo pakraštyje, tame pačiame Steklozavodskaya mikrorajone, ir išsiskyrė tik niekinančiu požiūriu į civilius.

Kalbant apie Rusijos kariuomenės žvėriškumą, galima išskirti kelis karinius dalinius. Faktas tas, kad Bučoje, Gostomelyje ir Irpinėje pabuvojo kareiviai iš dešimties įvairių Rusijos sukarintų formuočių. Pavyzdžiui, Tacinskaja Raudonosios vėliavos Suvorovo ordino 5-oji atskira gvardijos tankų brigada, kurios nuolatinė dislokacijos vieta yra st. Divizionaya (netoli Ulan Udės miesto). Arba 331 parašiutinis-desantinis pulkas (ВДП) ir 98 oro desanto divizija ( ВДД) iš Vakarų karinės apygardos. Dažnai jie nekentė ukrainiečių ir tą neapykantą išreikšdavo tyčiodamiesi. Yra buvusių miestelio gyventojų liudijimų, kad rusai jiems sakydavo: „Chochly“, „Tai jums už „DLR“, „Ukrofašistai“.

Verta paminėti kelis Rusijos dalinius, kurie turi prastą reputaciją. Taigi Bučoje buvo Černigovo Raudonosios vėliavos Suvorovo ordino divizijos 76-osios gvardijos oro desanto šturmo divizija iš Pskovo. Būtent šios divizijos kariai – Pskovo desantininkai iš 76-osios gvardijos oro desanto šturmo divizijos dalyvavo pirmajame ir antrajame Čečėnijos karuose, kurių metu vykdė civilių gyventojų „valymą“.

Kitas karinis dalinys, susijęs su žiaurumais prieš civilius gyventojus –  yra 64-oji Chabarovsko krašto motorizuotoji šaulių brigada, vadovaujama brigados vado Azatbeko Omurbekovo.  Informacijos apie šį dalinį nėra daug, tačiau Rusijos forumuose galima rasti įrodymų, kad  šioje karinėje formuotėje klesti vagystės. Be to jose kartu tiesiogiai dalyvauja vadai ir visas vadovaujantis štabas – jie reikalavo iš karių įvairių piniginių kyšių. Būdavo ir taip, kad kai kuriuose būriuose kariams nebuvo išduodamos atlyginimo kortelės, su jų kortelėmis pinigus pasiimdavo leitenantai ar kontraktininkai.

Yra daug pranešimų, kad kariai skundžiasi dėl netinkamo maitinimo, dėl maisto, vasarą padažnėjusių odos ligų. Visa tai vyksta smurto kulto fone. Remiantis liudijimais, prieš kelerius metus jaunų karių grupė dėl tautinės neapykantos mirtinai sumušė vietos gyventoją – atsargos karininką.

Tokia karinė savivalė paaiškinama tuo, kad ji vyksta Azatbekui Omurbekovui tiesiogiai dalyvaujant ir jam žinant. Ir antras veiksnys – regionas, kuriame įsikūręs karinis dalinys, yra toli nuo centro, todėl visuomenės kontrolės beveik nėra.

Bučos gyventojas Aleksejus Tarasievičius patvirtina žudynes ir plėšimus. Jis davė parodymus apie tai, kas nutiko. Taigi kovo 17-ąją Rusijos kariai įsitvirtino jo gyvenamojo rajono kieme. Komendanto valandos dar nebuvo. Jis ir kaimynė Tatjana laiptinėje laukė jos vyro Vasilijaus.  Septynios minutės po penktos valandos trinktelėjo jų įėjimo į laiptinę durys. Iš karto, po kelių sekundžių, pasigirdo beldimas šautuvo buožėmis į geležines duris. Tada Tarasievičius išgirdo kaimyno Vasilijaus balsą, pasigirdo beldimas. Gyventojai iškart pasislėpė savo butuose. Po poros minučių pas Tarasievičių įsiveržė rusų kareiviai ir išvedė jį į lauką. Tada šis ir pamatė savo kaimyną Vasilijų, gulintį kraujo klane be gyvybės ženklų, veidu žemyn.

Kai Tarasievičius bandė pakelti gulintįjį, pamatė ant grindų išmuštus dantis, vyro veidas buvo tarsi viena didelė plėštinė žaizda. Kaimynas buvo gyvas. Aleksejus jam padėjo ir jie atsisėdo ant suoliuko.

„Vasilijus bandė kažką pasakyti, bet tai tik supykdė kariškį. Paprašiau: „Jei tikite Dievą, nežudykite jo – jis geras žmogus, mano kaimynas, aš jį pažįstu“.  Kariškis atsakė: „Tikiu Dievą, mes jo nenužudysime“ – ir liepė pakviesti Vasios žmoną. Tikėdamasis, kad viskas baigėsi ir sumuštas vyras bus grąžintas mums, užlipau į antro aukšto laiptinės aikštelę. Praėjo maždaug dvi valandos, ir pro duris pasigirdo, kaip laiptais lipa žmonės, jų buvo penki. Pro akutę pamačiau žibintuvėlių šviesą, jie įėjo į butą Nr.4, su jais buvo Vasia. Bute išbuvo apie pusvalandį. Girdėjau kareivį sakant: „Viskas, eime“. Vasios balsas: „Paimkite dar tai“. Jie jam atsakė: „Mes jau paėmėme viską, ko mums reikia“. Atrodė, kad viskas baigėsi. Tačiau kareiviai netrukus grįžo ir išėjo kartu su Vasilijumi, Tatjana, kuri ant pavadėlio vedėsi šunį“, – prisimena Tarasievičius.

Toliau jis pasakoja, kad Tatjana kitą dieną grįžo iš nelaisvės ir rado Vasilijų nužudytą. Nelaimingojo kūnas buvo barbariškai suluošintas, veido nebuvo, sutraiškytos rankų plaštakos, baisios hematomos juosmens srityje, nenatūraliai išsukti šonkauliai. Nebuvo matyti nei kulkų, nei pjautinių žaizdų.

Čia reikia pažymėti, kad rusai masiškai žudė būtent civilius gyventojus. Tik retais atvejais vyrai turi ką nors bendro su aktyviu pasipriešinimu okupantams. Taigi Yablonskaya skersgatvyje  balandžio 3 dieną buvo rasta 30 kūnų, tarp kurių buvo tik du vyrai, anksčiau dalyvavę Ukrainos ginkluotosiose pajėgose Ukrainoje – jie buvo nužudyti, kai bandė mesti „Molotovo kokteilį“. Vyrai tuo metu kariuomenėje netarnavo, tiesiog turėjo karinės patirties.

Bučoje rasta iki dešimties žudynių vietų. Kalbame apie masinius sušaudymus, pavyzdžiui, vaikų darželio rūsiuose. Arba žmonės buvo nužudyti gatvėje, nes netyčia tapo apiplėšimo ar smurto liudininkais. Būdavo taip, kad vietiniai gyventojai buvo žudomi be jokios priežasties.

Pavyzdžiui, dienraščio„The New York Times“, išanalizavusio vaizdo įrašą iš drono, duomenimis, Bučoje važiavo dviratininkas, pasuko į rusų kareivių užimtą gatvę. Vos dviratininkui išvažiavus už kampo, rusų šarvuotas automobilis iššovė iš didelio kalibro ginklų. Į dviratininką du šūvius paleido ir antrasis šarvuotas automobilis. Įvykio vietoje pakilo dulkių ir dūmų stulpas.

Praėjus kelioms savaitėms po to, kai miestą išlaisvino Ukrainos pajėgos, tiksliai toje vietoje, kuri buvo užfiksuota vaizdo įraše, šalia dviračio buvo rastas civiliais drabužiais vilkinčio vyro kūnas.

Jelena pasakoja, kad jai pavyko išvykti iš Bučos ir jau po balandžio 1 dienos ji pamatė filmuotą medžiagą, kurioje matyti, kaip rūsyje buvo laikomi suluošinti vyrai, o po to jie buvo nušauti šūviais į galvą.

„Nuotraukoje iš rūsio mačiau lavoną su baltu raiščiu ant rankovės. Tai yra, galų gale, raiščiai nustojo veikti. Jie žudė visus iš eilės, net tuos, kurie sutiko užsidėti taikaus žmogaus atpažinimo ženklus “, – baigia pasakojimą Jelena.

Maksim Butčenko

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

80 komentarų
Autorius: Voras Online